Bernardinų sode buvo gera ir šviesu, tačiau profesorius grįždamas ėjo pro Gedimino kalno papėdėje esančią vietą, kur sovietiniais laikais stovėjo A.Puškino biustas. O ten tamsu, natrio lempa kažkur netoliese vos spingsi.
Ir išlindo iš skvero profesorius su mėlyne paakyje, kuri ir buvo jam vienintelis šviesos šaltinis tamsiame skvere. Chuliganai Vilniaus skveruose – sovietinė atgyvena, bet dar pasitaiko.
Liūdniausia, kad jie toks pat atgyvenęs reiškinys, kaip ir šiuolaikiški šviestuvai visoje sostinėje. Šviestuvų Vilniuje net 44 tūkst., bet jie nusidėvėję net 80 proc.
Ankstesnės kadencijos savivaldybė buvo parengusi projektą, pagal kurį viešojo sektoriaus ir privataus kapitalo bendradarbiavimo būdu buvo numatyta iš esmės atnaujinti Vilniaus gatvių apšvietimą, įrengiant šiuolaikiškus LED šviestuvus.
Konkursą laimėjo italų bendrovė GEMMO, kuri už savo lėšas, 26 mln. eurų, buvo įsipareigojusi apšviesti Vilnių LED šviestuvais ir 18 metų prižiūrėti sostinės šviesos ūkį.
Bet tegul nesitiki vilniečiai šiais metais sulaukti „ledinės“ šviesos ir artėjant ankstyvoms žiemos sutemoms tegu nešiojasi kišeninius prožektorius.
Naujoji miesto valdžia atsisakė pasirašyti koncesijos sutartį su italais. Ji teigia, kad bendrovė GEMMO nenurodė finansavimo šaltinių, taigi nežinia ar ji turi pinigų.
Pavydūs opozicijos liežuviai plaka, esą R.Šimašius paaukojo apšviestas Vilniaus naktis tik vedamas ambicijų, nes šį projektą pradėjo jo pirmtakas A.Zuokas.
Vilniečiams iš tiesų tas pat, kodėl konkursas nutrauktas, jiems tas pat, kas įrengs LED šviestuvus – italai, vokiečiai, baltarusiai ar pabėgėliai sirai. Jiems svarbu stojus tamsai nors šaligatvį įžiūrėti.
Ir nesijausti pažemintiems, kad jiems, gyvenantiems sostinėje, tamsiu paros metu nereikėtų klaidžioti, kai dalies šalies mažų miestų gyventojai jau vaikšto šiuolaikiškais šviestuvais apšviestomis gatvėmis.
Sostinės savivaldybė kol kas gyventojams nieko konkretaus negali pažadėti. Paskelbta tik tai, kad savivaldybės administracijos direktorės įsakymu sudaryta darbo grupė.
Dabar jau ir savivaldybės pasekė Vyriausybės atrastu būdu, kaip išsisukti iš keblios padėties: sudaryti darbo grupes, kurios tik renkasi posėdžiauti.
Tiesa, kai kurias Vilniaus vietas galima apšviesti pigiai ir be jokių konkursų. Tarkime, jei ant Žaliojo tilto postamentų užslinkus tamsai pastatytume vaidilutes ir krivius su deglais (paeiliui juos galėtų suvaidinti sostinės tarybos nariai ir valdininkai) – tai būtų šviesu, tautiška ir egzotiška.
Tikrai priviliotume daugiau turistų tokio reginio pažiūrėti, nei jų ateidavo paspoksoti į rūdijančius sovietinius balvonus.
O Sereikiškių parko prieigos – kipšas jų nematęs – tegul ir lieka apytamsės. Esant tamsai daugiau drąsos ten vaikščiojančioms įsimylėjėlių poroms. Gal tokiu būdu pagerės vilniečių reprodukcijos rezultatai?
Tad įžvelkime ir šviesiąją tamsos pusę.
„Sostinė“
