Klientas šyptelėjo ir užtikrintai pasiūlymo atsisakė. Tačiau Giltinės marketingo užhipnotizuota agentė nė nesistengė suvokti, kad žmogus galo gauti neplanuoja, ir neatlyžo. „Tai jei nežūsite per autoavariją, gal mirsite nuo vėžio? Daug jaunų, darbingo amžiaus žmonių dabar miršta nuo vėžio“, – guviai idėją piršo vadybininkė.
Specialistė vis primindavo, kad ir tėvai neamžini, ir jei šiandien pensininkai sveiki, tai rytoj galbūt taps neįgaliais. Taip dar kurį laiką ji kliento nepaleido ir vis teiravosi, kuris tragedijos scenarijos šiam būtų mielesnis ir kokia pinigų suma domina.
Vilionėms jis vis tiek nepasidavė ir savo bei artimųjų nelaimės neįkainojo. Tačiau toks požiūris, kad verčiau gyventi šia akimirka ir pinigus leisti gyvenimui, o ne ligai ar mirčiai, vis silpsta. Esą tai apgaulingas optimizmas, aplaidumas, atgyvena. Juk visi mes be išimties sirgsime arba susižeisime ir galiausiai mirsime, tad kodėl gi šeimai nepasipelnyti iš negandų ir egzistencijos bėdų?
Jei dar šiek tiek mąstote per pertraukas tarp slogių minčių apie ligas ir netektis apsėdimų, suprasite, kad šioje temoje ne draudimo paslauga ar jo rūšys svarbiausia – tegul, kol žmonės bus mirtingi. Tai viso labo tik iliustruojantis pavyzdys, kas šiuolaikiniam homo sapiens labiau rūpi ir ko jam vis daugiau reikia.
Ogi dėmesys ir mintys liguistai telkiamos į tai, kas gali įvykti baisaus. Tarkime, svarbiu tikslu tampa išmokos savo ar artimojo sunkaus negalavimo bei mirties sąskaita. Šis planas sustiprina finansinio saugumo ir pralobimo iliuziją. Tik realybė kitokia: ji iš tikrųjų nuo sunkumų neapsaugo, veikiau atvirkščiai – kaip netrukus paaiškės, juos prišaukia.
Beje, yra tokia Žemės rutulio dalis, kur suaugusieji kiną apie vaiduoklius ir vampyrus priima kaip pliką tikrovę, kur gyventojai statosi bunkerius apokalipsei išvengti, ginklus kolekcionuoja kaip suvenyrinius lipdukus ant šaldytuvo, o draudžiasi nuo ateivių antpuolių atvejų.
Baltų genčių palikuonims dar yra kur pasitempti, dar tokios beprotybės pažangos nepasiekė. Vis dėlto buvusiame krivių krašte, kur kadaise ruseno amžinoji ugnis, šioks toks progresas patamsių lygmeny jau irgi jaučiamas, tik įgijęs savitų etnobruožų.
Mirties kultūrą čia keičia mirties chaltūra. Šiuo metu bažnytkaimyje pinigai kaupiami padoriam „pagrabui“, brangiam karstui ir sotiems gedulingiems pietums su pagerinta balta mišraine ir šakočiu, kad prieš kaimynus ir gimines, kurių gyvas būdamas nematei, gėda nebūtų.
Mieste madingesnės investicijos. Kol dar visi artimieji nesusirgo ir neišmirė, reikia suskubti draustis ir kaupti, kaupti, kaupti, kad sunkią valandą galima būtų gauti krūvą eurų.
Repeticijai ar apšilimui tinka invalidumo pripažinimas. Tokiu atveju sveikam ar jau negaluojančiam, bet dar pajudančiam šios ašarų pakalnės gyventojui artimieji užmauna sauskelnes, įstato vamzdelį į burną ir moko jį įsijausti į neįgaliojo vaidmenį, kad kas mėnesį gautų po maždaug 300 eurų už priežiūrą.
Patyrę scenos artistai gali išmokyti vaidybos meno, taip pat atskleisti paslaptį, jog į vaidmenį įeiti lengviau nei iš jo išeiti, ir gresia perimti savo personažo vargus tikrovėje. Tačiau gyvenimo aktoriai būtent to ir siekia, kadangi jiems didesnis džiaugsmas yra lengvos išmokos, nei pačių ar artimųjų savijauta ir gyvybė.
Nereikia nė pikto palinkėjimo ar prakeiksmo – sveikatos problemų deivę Kolerą žmonės noriai priima į svečius patys. Pagal specialų užsakymą vis dažniau išsikviečia ir Giltinę.
Nuo to momento jie gali neigti, kad trokšta artimųjų arba savo kančios ar pasitraukimo (priklausomai nuo draudimo pobūdžio), tačiau giliai viduje vis tiek kirba noras, kad mėnesinės įmokos neštų naudą. Vis pakutena jaudulys, įsivaizduojant tą momentą, kai investicija į netikėtą arba truputį numatytą tragediją atsiperka.
Panašiai kaip filme „Lošėjas“. Ne veltui lietuviai šią dramą pamėgo. Juk joje yra visko, ko reikia depresija besimaitinančiai niūriajai tautiečio sielai: viename pakete – vėžio tema, mirtis ir ant jos statomi šlamantieji. Tikra šventė!
Tačiau tik įsivaizduokite: yra ir kita galimybė. Pinigus, kurių jums lieka nuo algos, leisti ne juodai, o šviesiai dienai. Ne dalykams ir mintims, kurios baimes ir gedulą pritraukia, o veiklai ir idėjoms, kurios nelaimes atitolina. Taigi, kokį vertybių ir prioritetų planą renkatės?
