Tačiau valstybės sienų taip lengvai neaptversi, nes čia dar įsipainioja politika. Todėl tiesa yra ne sakoma, o užglaistoma. „Mes susitelksim, priimsim juos ir parodysim, kaip galima gražiai gyvent“ – tai saldus glaistas, po kuriuo slepiasi mėšlo pyragas.
Tušinukus pardavinėjančio tėvelio su mergaite ant rankų nuotrauka gali sugraudinti daugybę žmonių. Jie gali tą akimirką nuspręsti paaukoti pinigų gerajam tėveliu pabėgėliui, tačiau tai – trumpalaikė emocija. Kad ir kaip žmonės stengsis būti geranoriški, netoliese palapinėje įsikūrusi mečetė su paryčiais rėkaujančiu imamu pamažu išderins nervus. Viduje ims šmėkščioti mintis: „Papjaut juos visus“.
Štai todėl baisu, kad nesulauktume ko nors panašaus į Holokaustą. Labai tikėtina, kad skerdynės bus – daug labiau tikėtina negu pasakų teorija, kad Europa po dešimtmečio bus musulmoniška. Kalbos apie tai, kad musulmonai dauginsis ir visus atvertinės į Alachą gal ir naudingos Katalikų bažnyčiai – taip daugiau žmonių bėga prie klausyklų. Tačiau vargu ar Alachas taip jau nori sekuliarios Europos – su jos netikinčiaisiais daugiau bėdos nei naudos.
Atsidūrę visai kitame lauke, pabėgėliai atskirti nuo savo šaknų ir jie jau savaime energetiškai silpnesni. Seksualių pupyčių vaizdai ir maisto kvapai per Ramadaną nuolat dirgina vaizduotę. Sunku tapti asketu tokioje aplinkoje. Todėl istorijos apie Europą, kurios valdovai Alacho vardu kapos galvas ir vers jau vaikų darželyje mergaites slėpti po burkomis, yra tik šiurpės.
Žmogaus protas taip jau surėdytas, kad mėgstame išskirtines istorijas. Įdomu mąstyti apie tai, kad kažkas europiečius gali priversti penkiskart per dieną lenktis Alachui. Tačiau tikrovė yra paprastesnė. Nuspėti galima tai, kad vyks tokios riaušės kaip Paryžiaus priemiesčiuose. Sproginės kokios nors savadarbės bombikės, degs automobiliai, aidės pykčio kupini riksmai, bus prievartaujamos merginos su skaromis. Ir net nebus aišku, kuri pusė yra kaltesnė.
Dėl to ir prisimenu nacistinę Vokietiją. Kai žmonės gyvena įtampoje, visada norisi atrasti kaltininką. Kažkada tokiu atpirkimo ožiu tapo žydai. Dabar taps visokie pabėgėliai. Daug kalbam apie tai, kodėl mums reikia bijot tų, kurie atvyksta. Mažai kalbam apie tai, kad jie turėtų įsibauginę žvelgti į mus.
Dar truputį, ir tikrai atsiras naujas dailininkas, kuris taps Hitleriu. Apie tokią grėsmę turėtume kalbėti garsiai – taip garsiai, kad pabėgėliai girdėtų jau savo valtyse. „Mes priimam jus ne dėl to, kad esame geri. Priimame, nes neturime kitos išeities.
Daug mūsų žmonių tiki, kad mes, europiečiai, esame geri. Jiems būtų nepriimtina žinoti, kad mes siunčiam jus į mirtį. Tačiau jūs supraskit, kad Europa – tai tik stotelė, kur jūs galit truputį atsigauti. O tada keliaukit kuo greičiau, nes tikrai atsiras kas nors, kas jus paskers“ – jei politikai būtų ne veidmainiai (atsiprašau, diplomatai), jie kalbėtų daugmaž taip.
Nereikia jiems rožinių pasakų, kaip mes juos integruosim. Tikrovės apraiškos priklauso nuo santykio. Gal pabėgėliai ir galėtų tapti paslaugiais pagalbininkais, jei žmonės jų nebijotų. Tačiau tai ne kokios nors ES fondų remiamos integracijos programos išmokys žmones nebijoti svetimšalių. Pakeisti situaciją gali tik patys pabėgėliai savo pastangomis. Ir tai yra labai sunku.
Pabėgėliai stengsis tik tuomet, kai nustosim apsimetinėt, kokie mes mylintys ir atjautūs. Dabar elgiamės kaip šeimininkai, kurie sako: „Jauskitės kaip namie“. O paskui stebisi, kad jau šešta ryto, plyšauja muzika, policija laužia duris, o svečių neišvesi – tvirti vyrai mūrai ąžuolai dar gali uliavot tris dienas.
Pabėgėliai turi aiškiai suvokt, kad jie yra svečiuose. Čia nebus jokių lygių teisių, pataikavimo, taikymosi prie jų tradicijų. Nesilaikantieji taisyklių turės iškeliaut atgal į pragarą.
Jei priėmimo sąlygos būtų tokios, visuomenė nusiramintų. Atsirastų jutimas, kad situacija kontroliuojama – o to dabar reikia labiausiai. Galėtume aiškinti, kad pabėgėliams būtų geriau ne sausakimšoje Europoje, o kur nors Pietų Amerikoje.
Žemynas didelis, kultūros persipynę, ten niekas nepyks, jei nuo ryto iki vakaro garbinsi tą savo Alachą ar siurbčiosi saldžią mėtų arbatėlę. Ir šiaip, geriau jau išeiti į dykumą, negu prasidėti su aštriadančiais europiečiais.
Jei pradėtume apie save kalbėti be užuolankų, galbūt nustebtume – netikėtai įvyktų stebuklas ir paaiškėtų, kad sugyventi darnoje įmanoma.
