Specialistė įvardijo, kiek laiko dar neišnyks lietuvių kalba

Iš pažiūros atrodo, kad seniausiai iš likusių gyvų indoeuropiečių kalbų – lietuvių kalbai – iškilo mirtinas pavojus. Vilniuje ir Kaune ant pastatų mirga vien angliški užrašai. Vietos lenkai reikalauja pavardžių pasuose lenkišku raidynu.

LKK kabinetai neprimena vaidilučių šventyklos.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
LKK kabinetai neprimena vaidilučių šventyklos.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
LKK pirmininkė D.Vaišnienė sakė, kad lietuvių kalba su iššūkiais susiduria ne pirmą kartą.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
LKK pirmininkė D.Vaišnienė sakė, kad lietuvių kalba su iššūkiais susiduria ne pirmą kartą.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
LKK kabinetai neprimena vaidilučių šventyklos.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
LKK kabinetai neprimena vaidilučių šventyklos.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
LKK kabinetai neprimena vaidilučių šventyklos.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
LKK kabinetai neprimena vaidilučių šventyklos.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
LKK kabinetai neprimena vaidilučių šventyklos.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
LKK kabinetai neprimena vaidilučių šventyklos.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
LKK kabinetai neprimena vaidilučių šventyklos.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
LKK kabinetai neprimena vaidilučių šventyklos.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
LKK kabinetai neprimena vaidilučių šventyklos.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
LKK kabinetai neprimena vaidilučių šventyklos.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
LKK kabinetai neprimena vaidilučių šventyklos.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
LKK kabinetai neprimena vaidilučių šventyklos.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
LKK kabinetai neprimena vaidilučių šventyklos.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
LKK kabinetai neprimena vaidilučių šventyklos.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
LKK kabinetai neprimena vaidilučių šventyklos.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
LKK kabinetai neprimena vaidilučių šventyklos.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
LKK kabinetai neprimena vaidilučių šventyklos.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
LKK kabinetai neprimena vaidilučių šventyklos.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
LKK kabinetai neprimena vaidilučių šventyklos.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
LKK kabinetai neprimena vaidilučių šventyklos.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (12)

Artūras Jančys

Sep 14, 2015, 11:22 PM, atnaujinta Oct 15, 2017, 7:55 PM

Gerai, kad jaunimas vis rečiau keikdamasis negražiai sako apie motiną, bet supykęs vis tiek nesivelniuoja, o atkišęs vidurinį pirštą sušunka negražų anglišką žodį, prasidedantį „f“ raide.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius atsikirto neklausysiantis Lietuvių kalbos komisijos, nepritarusios ant sostinės miesto autobusų maršrutus rašyti anglų kalba. Ar lietuvybė išliks tyra ir gryna, ar Lietuvos miestuose skambės maišytas slengas kaip kokiame Singapūre? Apie tai portalas lrytas.lt kalbėjosi su Lietuvių kalbos komisijos pirmininke Daiva Vaišniene.

Akibrokštas: kai prieš 26 metus, 1989-aisiais, Sąjūdis išreikalavo, kad dar pagal okupuotos Lietuvos konstituciją lietuvių kalbai būtų suteiktas valstybinės kalbos statusas, tūkstantinės minios džiūgavo. Dar didesnė džiaugsmo banga užliejo po 1990-ųjų Kovo 11-osios, kai nuo gatvių ir įstaigų buvo nulupti svetimos kalbos užrašai. Kalbėti taisyklingai, lietuviškai, nevartojant svetimybių, tapo prestižo reikalu. Lituanisto profesija buvo gerbiama (nors atlyginimo dydžiui įtakos tai neturėjo).

Sulaukė piktų pašaipų

Po 25 metų viskas apsivertė aukštyn kojomis. Tai parodė ir Vilniaus mero R.Šimašiaus konfliktas su Lietuvių kalbos komisija (LKK). Sostinės vadovas pasiūlė, kad ant miesto autobusų, važinėjančių iš Vilniaus oro uosto ir į jį, maršrutai greta lietuviškų būtų užrašyti ir angliškai.

LKK atmetė miesto valdžios sumanymą, nurodydama, kad vietovardžiai, sudarantys dalį maršruto pavadinimo, į kitas kalbas neverčiami.

Liberalas R.Šimašius leido suprasti, kad kalbininkų draudimų nepaisys.

Aštrialiežuvis Andrius Užkalnis piktai pasišaipė iš lietuvių kalbos sergėtojų, pavadinęs juos „talibanu“.

Iš tiesų net neaišku kodėl, bet valstybinės kalbos tvarkytojai kažkodėl įsivaizduojami kaip senmergės vaidilutės, pavydžiai it šventą liepsną saugančios lietuvių kalbos skaistybę.

Portalo lrytas.lt žurnalistai irgi įžengė į LKK kontorą tikėdamiesi pamatyti prie Jono Basanavičiaus biusto degančias žvakutes  ir būrį pusamžių moterų tautiniais drabužiais.

Bet nieko panašaus. LKK pirmininkė Daiva Vaišnienė – jauna moteris, ant jos stalo – stalinis kalendorius su prancūzišku eilėraščiu. Taip pat skreitinis kompiuteris. Ir prezidentės Dalios Grybauskaitės portretas, kaip ir kiekvienoje valdiškoje įstaigoje.

Iš 17 LKK narių – dešimt moterų. Taigi vyrų ir moterų santykis panašus, kaip ir bet kurioje Lietuvos valstybinėje įstaigoje.

Iš interviu su komisijos vadove D.Vaišniene paaiškėjo, jog šiuo metu lituanistai ne pavydžiai gina archajišką kalbą nuo interneto agresijos, o kaip tik stengiasi ją pritaikyti taip, kad virtuali erdvė atsivertų per išmaniuosius įrenginius prašnekinta lietuviškai.

– Kai kurie moderniais save vadinantys vilniečiai pasipiktino, kai komisija nepritarė Vilniaus mero R.Šimašiaus sumanymui ant oro uosto kryptimi važinėjančių autobusų rašyti maršrutus anglų kalba. Ar teko skaityti jus „talibanu“ išvadinusio A.Užkalnio komentarus?

– Et, mes visko apie save prisiskaitome (juokiasi). Iš tiesų šiuolaikiškumas ir konservatyvumas čia niekuo dėti. Dalis maršruto pavadinimo yra vietovardžiai (pavyzdžiui, Oro uostasFabijoniškės). O vietovardžiai į kitas kalbas neverčiami. Nei Paryžiuje, nei, tarkime, Romoje ar Stokholme nepamatysite maršrutuose nurodomų urbanonimų (miesto vietovardžių – red.) kitokia nei nacionalinė tos šalies kalba.

Nuorodų ir užrašų turistams anglų ir kitomis kalbomis, kurios būtų reikalingos gausiau besilankantiems užsienio svečiams, Vilniuje yra tikrai nemažai (beje, ši informacija tarptautinio bendravimo reikmėms greta užrašų valstybine kalba teikiama pagal VLKK nutarimą). Svarbu, kad užrašai kitomis kalbomis ne pakeistų mūsų kalbinį kraštovaizdį, o jį papildytų ten, kur to reikia.

Pagaliau vargu ar patiems turistams, atvykusiems į Lietuvą, svarbiausia visur regėti vien tik angliškus užrašus, nepastebėti šalies kalbinės aplinkos. Juk kitokios kultūros šalyje labiausiai domina jos savitumas, skirtumai nuo savo įprastos aplinkos.

- Gal ir neverta jaudintis dėl kiekvieno narcizo kompleksų apnikto pasipūtėlio išsišokimų, bet vyresnės kartos žmonės dejuoja nesuprantantys, kokioje šalyje jie gyvena: ant kavinių ir parduotuvių tik angliški užrašai. Ar nemanote, kad anglų kalba  agresyviai gožia lietuvių kalbą? Ar nevertėtų užkirsti kelio šiai agresijai?

– Jeigu pažeidžiamas valstybinės kalbos įstatymas, už tai numatytos nuobaudos, kurias taiko Valstybinė kalbos inspekcija. Mūsų komisijos uždavinys yra užsiimti strateginiais kalbos politikos klausimais.

Lietuvių kalbos nereikia priešinti su kokia kita užsienio kalba. Kiekviena kalba yra vertinga ją mokantiems ir ja kalbantiems – mums svarbu žinoti, kad lietuvių kalba yra mūsų valstybės kalba, pilietiškumo ir tapatybės dalis. Tada nereikės ieškoti ar įžvelgti vienos ar kitos kalbos plėtros pavojų. Taip, dabar anglų kalba yra pasaulyje vyraujanti tarptautinio bendravimo kalba, bet nežinia, kokia kalba bus svarbiausia, tarkime, po 50 metų. Juk skirtingais istorijos tarpsniais vyraujančios mokslo ir visuomenės elito kalbos keitėsi, kadaise tokios buvo lotynų, prancūzų ar vokiečių kalbos.

O mums svarbiausia nustatyti nacionalinės kalbos santykį su pasaulyje paplitusia tarptautinio bendravimo kalba, svarbu, kad lietuvių kalba turėtų savo erdvę.

– O kas turi tą santykį nustatyti? Jūsų komisija? Prezidentė ir Seimas?

– Pirmiausia patys kalbos vartotojai turi pasakyti, kiek jiems savos kalbos reikia. Juk vienas iš pirmųjų Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio reikalavimų 1989 metais buvo lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos pripažinimas. Ši nuostata įrašyta ir į visos tautos priimtą Konstituciją. Taigi kalbos vartotojai, kitaip sakant, piliečiai, patys ar per renkamus Seimo narius, priimančius įstatymus, pasako pagrindinius kalbos politikos principus.

Formuojant kalbos politikos gaires dalyvauja ir valstybinės institucijos, ir visuomenė. Kalbos politika nėra koks nors atskiras dalykas – tai valstybės politikos dalis, susieta su kitomis sritimis, pavyzdžiui, švietimo, mokslo, kultūros ar užsienio politikos, veikiama net geopolitinės padėties aktualijų.

Tik tada, kai sutariama ir siekiama bendrų tikslų, kalbos politika būna sėkminga. Čia labai svarbų vaidmenį vaidina ir žiniasklaida. Išskirtinai svarbų. - Lietuva įsipareigojo priimti 700 pabėgėlių iš Artimųjų Rytų. Jei mūsų šalies ekonomika augs, ar nedidės grėsmė, kad vis mažėjančios tautos kalba iš valstybinės netaps tautinės mažumos kalba?

- Nemanau, kad pabėgėlių srautai sunaikins lietuvių kalbą, jeigu ji išlaikys valstybinės kalbos statusą. Juk tie pabėgėliai, kurie norės likti ir dirbti Lietuvoje, privalės išmokti lietuvių kalbą. Tose Vakarų Europos šalyse, kuriose jau nuo seno apsigyveno daug emigrantų, jie moka arba mokosi tų šalių nacionalinės kalbos.

Pavyzdžiais remtis rizikinga

– Naujienų portalai turbūt jums skamba kaip keiksmažodis? Skurdi dalykiška kalba, klaidos per skubėjimą?

– Natūralu, kad naujienų portalams svarbu kuo greičiau paskelbti naujienas. Tik ar tikrai nėra kada galvoti apie grakštų stilių, pataisyti net antraštėse pasitaikančių klaidų? Juk internetas leidžia bet kada pataisyti klaidas, taigi jeigu mums svarbu tvarkingas tekstas, visada galima padaryti geriau. Juk portalų žurnalistus savaip drausmina skaitytojai, pranešdami apie klaidas komentarų skiltyje, vadinasi, į tai atkreipiamas dėmesys, pageidaujama atsakingesnio požiūrio.

O geros kalbos lengviausiai išmokstama skaitant gerą literatūrą. Toks būtų pagrindinis patarimas (ir ne tik žurnalistams).

- Bet ar mes nesame tokie kinkų drebintojai, bijantys menkiausios dvikalbystės apraiškų pasaulyje, kuris susitraukia iki vieno didelio daugiataučio bendrabučio? Nejaugi kalba išnyks, jei leisime lenkiškai kalbantiems Vilniaus krašto gyventojams kaimuose gatvių pavadinimus rašyti ir lenkiškai? Pavyzdžiui, Suomijoje švedų tik 8 proc., o gatvių ir net miestų pavadinimai rašomi švediškai greta suomiškų pavadinimų. Ir nenyksta juk suomių kalba?

–  Juk švedų kalba Suomijoje ir yra valstybinė, vartojama kartu su suomių! Ir šiaip lyginti skirtingų šalių kalbų politiką ir perkelti vienos šalies patirtį į kitą ne visada korektiška. Kartais net neįmanoma. Kalbos politikos dalykus lemia daug veiksnių – istorinės ar socialinės aplinkybės, santykiai su kitakalbiais kaimynais, kartais net geopolitinė padėtis (palyginkime Ukrainos padėtį).

Štai Danų kalbos tarybos pirmininkė S. Kirchmeier-Andersen, paklausta apie danų kalbos oficialų statusą, atsakė, kad konstitucijoje net nėra parašyta, jog danų kalba yra nacionalinė tos šalies kalba, nes kiekvienam danui tai savaime suprantamas dalykas ir atskirai to įstatymu įtvirtinti nebūtina. O štai Švedijoje 2009 metais buvo priimtas Kalbos įstatymas, apibrėžiantis nacionalinės kalbos vartojimą tarp kitų kalbų. Vadinasi, atsirado toks poreikis.

– Gal tuomet verta prisiminti tarpukariu kilusį puristų („grynųjų“) sąjūdį,  siūliusį atsisakyti bet kokių nelietuviškos kilmės žodžių ir policiją vadinti tvarkykle, teatrą – vaidentuve, futbolą – spirdžiu?

– Panašių sąjūdžių būta daugelyje šalių. Toliausiai šia linkme žengė Islandija, kiek įmanoma atsisakiusi svetimos kilmės žodžių ir kūrusi savus atitikmenis. Tačiau visiškai atsispirti šiais laikais užplūdusiam informacijos srautui ir sugalvoti savų naujas technologijas įvardijančių žodžių ir jie nebespėja.

Išmaniųjų bendravimo technologijų ir globalaus žiniatinklio laikais nebegalima sukurti izoliuotos vienakalbės terpės ir atsiriboti nuo išorės poveikio, nesvarbu, ar tai būtų pavienių skolinių įsileidimas į kalbą, ar kai kuriose viešojo gyvenimo srityse vis giliau įsitvirtinančios nuostatos teikti pirmenybę užsienio kalbos vartojimui.

Išmanieji lietuviai nenutautės?

– Bet ar sutinkate, kad globalizacija ir internetas tapo iššūkiu lietuvių kalbos upeliui ir jam iškilo reali grėsmė  susilieti su vyraujančių didžiųjų kalbų jūra?

– Globalizacijos nevadinčiau kokiu pavojingu iššūkiu, jei mes patys to pavojaus nekursime tiesiog nieko neveikdami. Lietuvių kalba per okupacijas ištvėrė įvairių įtakų, bet išliko, nes to patys siekėme. Anglų kalba dabar atėjo ne kaip prievartinė, o kaip patrauklios populiariosios kultūros, mokslo ir technologijų kalba. Ji plinta per virtualią, skaitmeninę erdvę, taigi čia reikia ir kurti šiuolaikinę lietuvių kalbą.

Tą daro dauguma Europos valstybių, remdamos kalbos technologijas, kaupdamos ir skaitmenindamos kalbos išteklius, jungdamosi į tarptautinius daugiakalbius tinklus.

Prieš 10 metų lietuviškai „kalbantis“ kompiuteris buvo retenybė, dabar lietuviška operacinė sistema jau įprastas dalykas. Pagaliau kompiuteris jau beveik praeitis, dabartis priklauso išmaniesiems įrenginiams. Iššūkis prakalbinti tuos įrenginius lietuviškai, įdiegti lietuviškas balso komandas, automatinio vertimo funkcijas.

Klausiau telekomunikacijų salonuose, ar daugėja ieškančių išmaniųjų telefonų su lietuviškomis programomis? Gavau atsakymą, kad taip. Taigi internetas, išmaniosios technologijos tikrai nėra lietuvių kalbą naikinantis veiksnys.

Yra nemažai kalbininkų, lietuvių kalbos specialistų, kurie domisi išmaniosiomis technologijomis. Taigi viskas priklauso nuo mūsų pačių – jeigu mums to reikia, visos technologijos gali ir turi būti pritaikomos Lietuvos rinkai.

– Na, čia ne visai pavyksta. Kalbininkams taip ir nepavyko monitoriaus pakeisti vaizduokliu, kompiuterininkai iki šiol kikena prisiminę. Ar iš principo įmanoma sulietuvinti daugiausia anglų kalba kuriamas išmaniąsias programas. Lietuvių kalba tam ne per archajiška?

Lietuvių kalba yra normali, šiuolaikiška kalba, kuria galima pasakyti viską, ką nori. Lietuvių kalbos tariamu „kaimietiškumu“, sustabarėjimu dangstomas neišmanymas, išsilavinimo, žinių stoka, o svarbiausia nenoras patiems kurti kalbą ir būti už ją atsakingiems.

Taip, ne visi kalbininkų, visuomenės siūlomi žodžiai prigyja, kartais gal ir dėl neįprastų asociacijų (beje, vaizduoklio kalbininkai nėra siūlę, tai specialistų sugalvotas žodis). Nors, pavyzdžiui, prieš daugiau kaip 20 metų pasiūlytos sauskelnės vietoj „pampersų“ irgi sulaukė pašaipų, o dabar skamba natūraliai. Labai greitai prigijo žiniasklaidos pasiūlytos pasilinksminimų vakarėlius reiškiančios dūzgės. Šmaikštus žodis, atitinkantis lietuvių kalbos darybos taisykles.

Taigi klaidinga manyti, kad šiuolaikišką kalbą kuria būtent kalbininkai. Ne, ją kuria ir inžinieriai, mokslininkai, literatai ir ypač žiniasklaida. Lietuvių kalba neišnyks tol, kol jos reikės patiems lietuviams. Lietuvių kalbai nėra grėsmė tai, kad vis daugiau žmonių moka po kelias kalbas ir jas dažnai vartoja. Galima mokėti daug kalbų, tik svarbu, kad gimtoji kalba būtų kalbančiajam išskirtinė kitų jo vartojamų kalbų atžvilgiu.

Gerai mokėti norminę lietuvių kalbą yra prestižo dalykas, įvaizdžio dalis, kaip, tarkime, apranga. Ir jeigu švariai lietuviškai kalbantis lietuvis jausis madingai apsirengusiu europiečiu, tikros ir tariamos grėsmės mūsų kalbai nebaisios.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.