Palikime nuošalyje tokius, jau tradiciniais tapusius, įvykius kaip „Vilniaus maratonas“ ar „Vilniaus dienos“, nes diskutuoti jų tema nelabai yra ką. Nebent atverti amžiną, kraujuojančią žaizdą, kuri ir taip pati atsiveria kaskart, kai miesto centre gyvenantys miestelėnai bando pasiekti savo trobesius nuosavu transportu ir ilgam supyksta ant miesto arterijas užkišusių bėgikų ar prekijų. Gi tie nedėkingai atsimušinėja įrodinėdami socialinę, emocinę ir ekonominę naudą, kurią patiria miestas masinių renginių metu.
Žaizda ši sezoninė, atsivers ne kartą, ir jokiais pamokslavimo kompresais jos neužlopysi. Bėgantis važiuojančio nesupras, ir taip buvo nuo pradžių pradžios, ir taip bus per amžius.
Lygiai taip pat palikime nuošalyje ką tik pasibaigusį „Vilnius Fashion Weekend“, kurio nepastebėjo net patys jo dalyviai. Tarsi ir vyko kažkas, tarsi ir truko kone tris dienas ir naktis, tarsi ir kažkas dalyvio mokesčius rinko, bet jeigu reiktų išsikvosti, kas ten vyko, nepadėtų net viduramžiški kankinimai, taip giliai paslėpta toji tiesa.
Todėl pereikime prie nominacijų, kurios vertos atskiro pažymėjimo.
Už originalumą specialus prizas, savaime suprantama, keliauja Lenkų rinkimų akcijai (nors ji ir bando išsiginti autorystės) už ypatingai netikėtą akciją-instaliaciją-streiką „Mišios vietoj pamokų“. Jau pats savaime sumanymas moksleivius perkelti iš suolų, kur galima išmokti šio to naudingo gyvenimui, į bažnyčių šventorius, kur tie patys moksleiviai šiaip atklysta nebent sėkmės prašyti prieš egzaminus, nusipelno visokeriopų įvertinimų bet kuriame konkurse.
Visi liko patenkinti: parapijiečiai, kad jų bažnyčios prisipildė kaip per atlaidus, mokiniai, kuriems, žinia, bet kuri proga nusiplauti nuo pamokų yra nuotykis, mokytojai, kurie tądien galėjo pailsėti, tėveliai, kurie galėjo paburnoti prieš švetimo reformas, ir pati, Lenkų rinkimų akcija, dar kartą priminusi apie save, kodėl šalies politiniame gyvenime ji yra tokioje pačioje garbingoje pozicijoje kaip ir socialiai neatsakingų šunų palikti pėdsakai ant šaligatvio – įminti į juos nesunku, tačiau prisiminti tai nesinori.
Lenkų rinkimų akcija šia rudenine paraiška aukštokai kilsteli politinio absurdo kartelę, tačiau, antra vertus, kas mes tokie, kad stebėtumėmės politine jėga, kuri kažkada Vilniaus rajono taryboje intronizavo Jėzų ir pavedė šio administracinio vieneto administravimą dangui?
Verčiau žygiuosim prie kitų pretendentų nurauti rugsėjo „Oskarą?“ už duoną ir žaidimus. Už principingumą, irgi savaime suprantama, be jokios diskusijos, prizas keliauja į profesinių sąjungų taupykles. Iš miglotos šio mitingo, anonsuoto, kaip „didžiausio nuo 2009 metų“ (ei, tai juk į tą patį maratoną susirinko bent dešimt kartų daugiau dalyvių, komunikacijos galima buvo suprasti, kad Lietuvos darbdaviai pastarąjį pusmetį kažkur savo prabangiuose rūmuose galanda briedkriaunius, ruošiasi jais atverti darbo žmonėms venas, o jas atvėrę ilgai, godžiai ir gerti kraują.
Šio niūraus vaizdo apakinti profsąjungų kūrybininkai sėdo prie kreidučių ir pripeckiojo daug Holivudą menančių plakatų. Čia buvo ir nuorodos į pusiau erotines nuobodybes („50 skurdo atspalvių“), ir aliuzijos į horizonte stūksančias nemielas santvarkas („Bado žaidynės netrukus jūsų darbe“) ir jau visai iš klumpių verčiantis skelbimas, siūlantis savo telefono numerį pokalbiui su Gitanu Nausėda.
Šitame pop-politikos balagane, teatralizuotuose eitynėse, švilpime vos pasirodžius kam nors iš bandančių padiskutuoti, nuskendo svarbiausio profsąjungų akcijos žinutė – siūlomas socialinis modelis mums nėra iki galo priimtinas, tarkimės ir derėkimės.
Kadangi žiūrovas galėjo tik kraipyti galvą ir stebėtis – su kuo derėtis? Švilpiančiais klakeriais, kuriems viskas ir visuomet blogai? Ar su tuo jaunimėliu, kuris, paklaustas, kodėl čia atėjo, negalėjo rišliau paaiškinti ir tik mykė, kad dabar blogai, o ateityje bus dar blogiau?
O gal su tais iškiliais kalbėtojais, kurie vienas per kitą bandė perkelti Darbo kodekso pataisų efektą į vis žilesnę senovę – vienam rodėsi, kad su juo grįšim link baudžiavos, kitai – kad link vergovės, laimei, niekas nebespėjo savo metaforomis nukeliauti link kanibalizmo ar dinozaurų klestėjimo.
Ir tada suvoki žmogus, kad pagrindinį rugsėjo mėnesio renginių prizą turi padalinti tarp Lenkų rinkimų akcijos ir profsąjungų.
Nes abi šios organizacijos vienodai makaluoja letenomis ore, vienodai stoja prieš bet kokius pokyčius, vienodai mano, kad anksčiau ir žolė buvo žalesnė, ir sniegas baltesnis, vienodai alergiškos bet kokiems pokyčiams ir vienodai, jeigu galėtų, tai užbalzamuotų praeitį ir bandytų ją mums iškišti kaip ateitį.
Taigi, dalinkitės prizą, negaila, tik, meldžiameji, nesuspeškite, kaip kad jums būdinga.
