„Kalbant apie Lietuvos poziciją nuo pat pradžių, deja, reikia pripažinti, kad Lietuva padarė milžinišką klaidą, kuri jau dabar Lietuvai kainuoja tarptautinę reputaciją. Būdamas Vašingtone vos porą savaičių aš net iš kelių labai rimtų žmonių išgirdau tą patį klausimą: jūs ir vėl norite visko už dyką?
Turėkime galvoje, kad mums gresia Rusijos agresija, kad mes nuolat prašome savo partnerių NATO bazių ir karių Lietuvoje. Tai kaip tokie prašymai turi atrodyti Vokietijai, kuri yra pasiryžusi priimti šimtus tūkstančių pabėgėlių, o mes jai sakome, kad ne, mes galime priimti tik 300 ir tuo pačiu prašome, kad ji atsiųstų į Lietuvą savo karius“, – svarstė Europos politikos centro Vašingtone analitikas Marius Laurinavičius.
Apie tai – pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su vidaus reikalų ministru Sauliumi Skverneliu ir Europos politikos centro Vašingtone analitiku Mariumi Laurinavičiumi.
– Ministre, ES vidaus reikalų ministrų susitikime iš esmės joks sprendimas dėl migrantų nepriimtas. Patvirtinta tai, apie ką buvo kalbėta dar liepos mėn. Kas tai lėmė?
S. Skvernelis: Nereikia teigti, kad jokių sprendimų nebuvo priimta. Mes visada, kai kalbame apie pabėgėlius, orientuojamės į vieną aspektą – skaičius. Šįkart susitikime, manau, buvo nueita teisingu keliu ir pirmiausiai kalbėjome apie priežasčių šalinimą – pakankamai radikalų ir efektyvų. Tiek sienos apsaugą, tiek tų vadinamų karštųjų taškų centrų Italijoje ir Graikijoje įrengimą, tiek grąžinimo politikos pakeitimą, Dublino konvencijos peržiūrėjimą.
Vis dėlto, manau, buvo rastas pakankamai kompromisinis sprendimas, ypač žinant kai kurių šalių kategoriškas pozicijas. Buvo įvardinta, kad 120 tūkst. pabėgėlių yra laikino mechanizmo aktyvavimas. Išsprendus klausimus dėl priežasčių šalinimo, tik tada sprendžiamas perkėlimo klausimas. Ir šalys, suprasdamos situacijos rimtumą, savanoriškai prisideda prie šio proceso. Tačiau kai kurioms šalims tokia formuluotė pasirodė nepriimtina, todėl ir nebuvo galutinės ministrų tarybos išvados.
– Kas labiausiai priešinosi tam?
S. Skvernelis: Čekija, Slovakija, Lenkija. Vengrija visais klausimais turi savo atskirą poziciją. Ji nemano, kad tai – jų problema. Vengrijai atrodo, kad jų šalis – tik tranzitas ir ji net nesutinka dalyvauti pabėgėlių perkėlimo iš Vengrijos procese.
– Pone Laurinavičiau, kaip jūs manote, kodėl didžiųjų šalių siūlomam mechanizmui labiausiai priešinasi Čekija, Slovakija, Vengrija ir Lenkija?
M. Laurinavičius: Atmeskime Lenkiją, kurios pozicija yra labiausiai nulemta rinkimų kampanijos ir tikrai galimos grėsmės, kad į valdžią ateis dabartinio prezidento partija, kuri yra pakankamai antieuropietiška. Rinkimų kampanijos aspektą reikėtų žinoti. Atmetus Lenkiją, likusios – Čekija, Slovakija ir Vengrija – labiausiai prorusiškos Europos Sąjungos šalys.
Vytautas Landsbergis ir Linas Linkevičius mūsų laidoje yra kalbėję, kad apskritai ši pabėgėlių krizė yra kažkieno valdoma, kelia klausimus, kam ji yra naudinga. V. Landsbergis mano, kad pirmiausiai ji naudinga Rusijai. Ką jūs manote apie tokias prielaidas, pone Laurinavičiau?
M. Laurinavičius: Manau, kad Vytautas Landsbergis, bent jau Rusijos klausimu, labai dažnai turi labai gerų įžvalgų. Kol kas, neturėdamas jokių įrodymų, nenorėčiau kalbėti apie „Rusijos ranką“ tiesiogiai, tačiau galime matyti, kas viešoje erdvėje labiausiai išnaudoja šią pabėgėlių krizę – būtent Rusija. Galima tikrai daryti išvadą, kad Rusija buvo bent jau pasiruošusi pabėgėlių problemai, nes tai, ką jie daro informacinėje erdvėje – tikrai ne ekspromtas.
– Ką jūs turite omenyje?
M. Laurinavičius: Pasižiūrėkime, kokios yra dedamos nuotraukos. Transliuojami nuolatiniai pranešimai, kad Europa, o ypač – JAV, sukėlė visus karus Artimuosiuose Rytuose ir kad šios krizės reikėjo laukti. Kalbama, kad ši krizė – Vakarų supuvimo ir žlugimo ženklas. Iš Rusijos pusės yra akivaizdi informacinio karo lavina prieš Vakarus.
Migrantų krizė pradeda skaldyti Europą. Šiandien Vokietijos vicekancleris pareiškė, kad finansavimo mažinimas gali tapti spaudimo priemone pabėgėlius atsisakančioms priimti šalims. ES netrukus paneigė tokį pareiškimą, esą nėra teisinio pagrindo, nors EK prezidentas, išgirdęs Vokietijos mintis, palaikė šią idėją. Lietuvos Ministras pirmininkas tokius pareiškimus vadina šantažu. Jūs, ministre, sakote, kad galite suprasti tokius Vokietijos pareiškimus?
S. Skvernelis: Į viską turėtume žiūrėti kiek plačiau. Iš viso pabėgėlių srauto, kuris dabar plūsta į Europą, apytiksliai 83 proc. yra iš Sirijos. Stovyklos, kurios yra įrengtos Turkijoje, Jordanijoje, Libane, mano žiniomis, yra tragiškos. Sąlygos tose stovyklose nežmoniškos, ten sunku jau egzistuoti. Todėl pabėgėliai desperatiškai bando palikti tas šalis. Tai yra humanitarinė katastrofa, didžiulė našta, užgulusi valstybes, ir tikrai galima suprasti Vokietijos poziciją.
Manau, šiuo klausimu solidarumas turi būti labai stiprus ir kiekviena šalis, kiek gali, tiek turi padėti ir prisidėti. Žinoma, kiekvienas turime įvertinti savo galimybes, tačiau solidarumas būtinas. Šiandien mes turime suvokti dar vieną dalyką: šiandien krizė yra prie Pietų sienos, o kas jei ji būtų Rytų sienos pusėje? Mes turėtume tokius srautus ir tikėtumės greitų kitų šalių sprendimų ir pagalbos. Visi mechanizmai ir teisinė bazė yra, kokios yra baimės – kitas dalykas. Bet dėl baimių man norisi priminti 1989 m. Armėnijoje vykusį žemės drebėjimą. Tąkart 1 500 armėnų atsidūrė Lietuvoje: greitai ir skubiai. Ar mes nesugebėjome tiems žmonėms ištiesti pagalbos rankos?
– Ar jie „apvalgė“ Lietuvą?
S. Skvernelis: Apie „apvalgymą“ – iš viso atskira kalba. Visas pabėgėlių finansavimas vyksta per specialų ES fondą. Iš pradžių yra mokamas avansas, o po to padengiamos patirtos išlaidos. Taigi mes tiesiog pasiskoliname iš savo biudžeto, vėliau tuos pinigus atgausime. Niekas nesikėsina nei į socialines pašalpas, nei į socialinį būstą. Jie visi turės save išlaikyti: gaus socialines išmokas, turės nuomotis būstą, susirasti darbą.
– Ministre, jūs dabar kalbate kaip europietis nr.1, bet pradžioje jūs kalbėjote apie kelias dešimtis asmenų ir dar turėjote pageidavimų dėl jų religijos.
S. Skvernelis: Aš tikrai nesu europietis nr.1. Tikrai turiu įvairių pamąstymų ir pasvarstymų. Iš pradžių kalba buvo apie tuos asmenis, kurie nėra perkeliami, o atvyksta tiesiai pas mus, nelegaliai kerta sieną ir pasiprašo prieglobsčio. Tokiems atvejams mes turime Pabradės registracijos centrą, kuriame tuo metu buvo apie 40 laisvų vietų. Tada kalbėjome būtent apie tokius asmenis. Tai yra du skirtingi dalykai.
– Pone Laurinavičiau, kaip jūs apskritai vertinate Lietuvos poziciją šios krizės akivaizdoje?
M. Laurinavičius: Man labai smagu girdėti tai, ką dabar kalba ministras ir man norisi tikėti, kad Lietuvos pozicija yra būtent tokia, bet, deja, net ir šiandieninis premjero pareiškimas skamba labai nesolidžiai.
Šitos krizės akivaizdoje, kuri iš tiesų kelia grėsmę ES egzistavimui, nes, turėkime omenyje, kad kyla grėsmė Šengeno zonai – vienai esminių ES vertybių, kiekvienas žodis turi būti pasvertas.
Šios dienos premjero pareiškimo, kad Vokietija naudoja šantažą, kitaip negu nesolidžiu, neapgalvotu ir labai kenkiančiu Lietuvos reputacijai, aš tikrai negaliu pavadinti. Kalbant apie Lietuvos poziciją, nuo pat pradžių, deja, reikia pripažinti, kad Lietuva padarė milžinišką klaidą, kuri jau dabar Lietuvai kainuoja tarptautinę reputaciją. Būdamas Vašingtone vos porą savaičių aš net iš kelių labai rimtų žmonių išgirdau tą patį klausimą: jūs ir vėl norite visko už dyką?
Jeigu mes būtume mąstę strategiškai, mes turėjome pasakyti: prašom – priimsime tūkstantį pabėgėlių. Gerai, vėliau gali diskutuoti dėl savanoriškumo principų, ar dėl kitų kriterijų, bet pirmiausiai turime rodyti solidarumą. Noriu priminti, kad šis klausimas susijęs ne tik su ES, jis susijęs su mūsų nacionaliniu saugumu.
Turėkime galvoje, kad mums gresia Rusijos agresija, kad mes nuolat prašom savo partnerių NATO bazių Lietuvoje, karių Lietuvoje. Tai kaip tokie prašymai turi atrodyti Vokietijai, kuri yra pasiryžusi priimti šimtus tūkstančių pabėgėlių, o mes jai sakome, kad ne, mes galime priimti tik 300 ir tuo pačiu prašome, kad ji atsiųstų į Lietuvą savo karius, kurie potencialiai čia gali žūti?
