Tiesą sakant, teismų dėl to kaltinti negalima – jie veikia taip, kaip numato įstatymai. Tačiau nematyti šių teisminių procesų absurdiškumo irgi neįmanoma.
Šią savaitę Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) atmetė N.Venckienės 15 tūkst. eurų ieškinį dėl esą jai neišmokėto atlygio už darbą Kauno apygardos teismo teisėja.
Šis ieškinys, nors atsižvelgiant į bėglei pareikštus įtarimus bei jos slapstymąsi nuo teisėsaugos ir dvelkia įžūliu tyčiojimusi iš valstybės, dar turi šiek tiek teisinės logikos.
Čia košės privirė Konstitucinis teismas, pripažinęs prieštaraujančiu Konstitucijai neproporcingą atlyginimų mažinimą valstybės tarnautojams bei teisėjams. Tai suteikė pagrindą bėglei reikalauti kompensuoti jai sumažintą algą. Kiti teisėjai nesiryžta kompensacijų išlupinėti per teismą, o neturinti ko prarasti N.Venckienė tai daro.
Vis dėlto ar ne absurdas, kai teismas, gerai žinodamas, kad N.Venckienės nėra Lietuvoje, siunčia jai šaukimą į namus Garliavoje ir laukia, kol laiškas sugrįš atgal, tada nusprendžia, jog bylą galima nagrinėti ir nedalyvaujant ieškovei?
Panašų įspūdį palieka ir teismo sprendimas – N.Venckienės ieškinys atmestas, bet ne todėl, kad jį išvis reikėtų išmesti į šiukšlių dėžę per daug nesukant sau galvos.
Motyvas kitas: yra nustatytas aiškus kompensacijų apskaičiavimo mechanizmas ir išmokėjimo tvarka, todėl N.Venckienei esą reikėjo kreiptis į savo buvusią darbovietę – Kauno apygardos teismą, nes tik jis galįs apskaičiuoti, kiek pinigų galimai jai nebuvo sumokėta.
Vadinasi, dabar N.Venckienė galės kreiptis į Kauno apygardos teismą arba apskųsti VAAT sprendimą aukštesnei teismo institucijai. Aišku, vėl bus siunčiami šaukimai į Garliavą ir laukiama atsakymų. Ir taip teismų karuselė toliau suksis, eikvodama teisėjų laiką bei valstybės lėšas.
Dar absurdiškesnis N.Venckienės reikalavimas sumokėti jai beveik 30 tūkst. eurų už parlamentarės darbą nuo 2013 metų gegužės iki 2014 metų birželio 19 dienos, kai ji per apkaltą buvo pašalinta iš Seimo, nors visa Lietuva žino, kad visą tą laiką bėglė slapstėsi Čikagoje.
Ar galima įsivaizduoti, kad be pateisinamos priežasties metus darbe nesirodęs darbuotojas galėtų prisiteisti iš darbdavio algą? Tačiau toks sveiku protu sunkiai suvokiamas buvusios Seimo narės ieškinys svarstomas visai rimtai.
N.Venckienė raštu aiškina, neva ji tautos labui dirbusi nuotoliniu būdu ir nebūdama Lietuvoje, nes su kitais savo partijos nariais teikė įstatymų projektus, tik, tiesa, nė vienas jų nebuvo priimtas.
Atkreipia dėmesį tai, kad Seimas pateikė teismui pažymą, kurioje nurodo, jog N.Venckienė neteisingai apskaičiavo jai nesumokėtą atlyginimą – esą turėtų būti 5 tūkst. eurų mažiau, nei ji reikalauja ieškinyje.
Galima pamanyti, kad 30 tūkst. eurų už tūnojimą Čikagoje būtų kiek per daug, bet 25 tūkst. eurų ji gal ir nusipelno. Seimo teisininkams tenka žaisti tokius žaidimus su bėgle, užuot tiesiai šviesiai atsakius, kad nesąmonėmis neužsiims. Tai turbūt būtų vertinama kaip teismo įžeidimas.
Kita vertus, tokie ieškiniai teismams ne naujiena. Visišku absurdu dvelkė už prievartavimą trejų metų nelaisvės bausme nuteisto, bet nuo įkalinimo mūsų šalyje į Daniją pabėgusio šios šalies piliečio B.Schultzo ieškiniai straipsnį apie jo nusikaltimus parašiusiai „Lietuvos ryto“ žurnalistei L.Lavaste.
Bėglys kreipėsi į teismą dėl neva jo garbės bei orumo įžeidimo ir reikalavo jam iš žurnalistės priteisti 1 mln. litų (apie 290 tūkst. eurų) už žalą jo verslui.
Bylinėjimasis truko beveik porą metų, surengta kone dešimt teismo posėdžių, į kuriuos B.Schultzas, suprantama, neatvykdavo, nes Lietuvoje būtų suimtas. Bet kiekvieną kartą jam būdavo siunčiami šaukimai, o jis per valstybės paskirtą advokatą vis reikšdavo naujas pretenzijas.
Tik šįmet vasarą pagaliau jo ieškinys buvo atmestas. Nekalbant apie gaišinamą žurnalistės laiką ir gadinamus nervus, sunku netgi suskaičiuoti, kiek valstybei kainavo šis procesas, kurį užsuko žmogus, turėjęs kalėti Lietuvoje, bet pasprukęs.
Bėglių nuo Lietuvos teisėsaugos – daugybė. Galima tik spėlioti, kiek dar ieškinių Lietuva sulauks iš fiktyviai savo turtą išpardavusio ir į Rusiją pasprukusio bankrutavusio Ūkio banko savininko V.Romanovo ar greičiausiai Rusijoje besislapstančių žlugusio „Snoro“ banko akcininkų V.Antonovo ir R.Baranausko.
Nereikėtų stebėtis, jei bene didžiausias bylinėjimosi meistras už finansines aferas nuteistas ir iš Lietuvos sprukęs S.Rachinšteinas mūsų šalies teismus sugebės įklampinti ir į dešimtmetį truksiančius procesus.
Ką daryti? Demokratinės šalies teismas privalo nustatyta procesine tvarka tiksliai nagrinėti visus ieškinius.
Gal Aukščiausiasis teismas galėtų apibendrinti panašius bėglių ieškinius ir palengvinti procesą, o kai jų absurdiškumas akivaizdus, net ir iš karto atmesti?
Aišku, tokių ieškinių nebūtų, jeigu teisėsaugos pareigūnai laiku apsižiūrėtų ir neleistų įtariamiems asmenims dingti iš Lietuvos.
