Lietuva kvietimo stoti į EBPO sulaukė šią liepą, ir vis dar neatlėgsta džiaugsmas – šia sėkme giriasi ir prezidentė D.Grybauskaitė, ir premjeras A.Butkevičius, ir kiti politikai.
Tačiau daugeliui žmonių nelabai aišku, nei kokios naudos jie gali tikėtis iš šios narystės, nei kodėl jau derybų pradžią reikėtų laikyti Lietuvos sėkme.
Valdžios atstovai aiškina, jog Lietuvai įstoti į EBPO naudinga jau vien todėl, kad tai turtingiausių, pažangiausių šalių klubas. Už garbę jam priklausyti esą verta mokėti dar tiksliai nenustatytą kainą, kuri gali siekti nuo kelių iki keliolikos milijonų eurų kasmet.
Gal kaina ir nėra didelė, tačiau tik tuo atveju, jei ši narystė leis ne vien pasipuikuoti, kad Lietuva pripažinta pažangia valstybe, bet dar ir duos realios ekonominės bei politinės naudos.
Aišku, naivu laukti, kad EBPO prisidės prie kiekvieno Lietuvos piliečio gerovės, – tiesiogiai žmonių piniginės organizacija nepapildys.
Tačiau EBPO yra nustačiusi pažangius ekonomikos ir viešojo sektoriaus valdymo standartus, teikia rekomendacijas, kaip gerinti finansinę, ekonominę, konkurencinę aplinką, šalys keičiasi reformų patirtimi.
Jau vien derybos dėl narystės turėtų būti naudingos Lietuvai, nes EBPO ekspertai vertins įvairių valdymo sektorių padėtį, tikrins, kaip mūsų šalis atitinka organizacijos standartus, rekomenduos, ką reikėtų tobulinti, įskaitant korupcijos prevenciją, valstybės įmonių kontrolę.
Tai skatins ekonomikos ir viešojo sektoriaus valdymo reformas, žinoma, jei politikams pakaks noro įsiklausyti į ekspertų patarimus.
Kita vertus, stodama į EBPO šalis privalės atitikti jos standartus, o tai turėtų padėti atsispirti įvairių interesų grupių mėginimams stabdyti pokyčius.
Narystė šioje organizacijoje naudinga ir tuo, kad stiprina tarptautinį pasitikėjimą šalimi. Lietuvai tai ypač svarbu. Investuotojams renkantis vietą investicijoms, EBPO gali būti papildoma garantija, kad čia verslui saugu.
Pastebėta, kad į EBPO šalis palankiau žvelgia ir tarptautinės reitingų agentūros, finansų institucijos, o tai reiškia, kad įstojusi į šią organizaciją Lietuva galės skolintis ir pigiau, ir geresnėmis sąlygomis.
Bet turbūt svarbiausias laimėjimas būtų, jei narystė EBPO sustiprintų ir pačių lietuvių pasitikėjimą savo šalimi, padėtų įtikinti juos, kad Lietuva – ne pasaulio užkampis, o pažangi, moderni valstybė.
Pernelyg sureikšminti būsimos Lietuvos narystės EBPO, matyt, irgi nevertėtų. Tai nė iš tolo nėra tokios svarbos žingsnis kaip įstojimas į Europos Sąjungą. Net girdėti nuomonių, kad pastaruosius porą dešimtmečių EBPO įtaka šalių ekonominiam ir socialiniam gyvenimui menksta.
Juo labiau atrodo gerokai išpūsti valdžios pasigyrimai, koks svarbus Lietuvos laimėjimas jau vien tai, kad pradėtos derybos dėl narystės šioje organizacijoje.
Reikia pripažinti, kad dauguma EBPO narių iš tiesų pažangios, aukštą gyvenimo lygį savo piliečiams garantuojančios, korupciją efektyviai užkardančią teisinę sistemą sukūrusios šalys.
Bet ši organizacija taikė ir išimčių. Vargu ar, pavyzdžiui, Meksiką, Čilę, Turkiją galima laikyti labai pažangiomis, turtingomis, aukščiausius teisinius standartus įtvirtinusiomis ir efektyviai su korupcija kovojančiomis valstybėmis. Jos į EBPO buvo priimtos tarsi avansu, vadovaujantis labiau politiniais kriterijais.
Beje, mūsų šalies politikams džiugiai trimituojant apie derybų pradžią, vertėtų priminti, jog Estija šiai organizacijai priklauso jau penkerius metus, Lenkija – nuo 1996-ųjų. EBPO narės jau seniai yra ir Vengrija, Čekija, Slovakija, Slovėnija.
Kita vertus, negalima sakyti, kad visos pastarosios šalys ekonominiu ar teisės viršenybės požiūriu smarkiai lenkia Lietuvą. Kai kurios net atsilieka.
Lietuva jau ne pirmą kartą beldžiasi į EBPO duris. Dar 1996 metais, kai šios organizacijos nare tapo Lenkija, mūsų šalis irgi prašėsi priimama, bet sulaukė neigiamo atsakymo. Kitą prašymą Lietuva pateikė 2002 metais ir tik šįmet pagaliau buvo pakviesta derėtis.
Sunku pasakyti, kodėl EBPO taip delsė net pradėti derybas su Lietuva.
Lenkija taip anksti šios organizacijos nare tapo turbūt dėl savo geopolitinės reikšmės. Tuo metu Lietuva, kaip ir Latvija, buvo mažiau pasitikima, jos buvo laikomos posovietinės erdvės šalimis.
Tačiau ką liudija faktas, kad Estija jau 2010-aisiais tapo EBPO nare, kai Lietuvai dar prireiks trejų ar ketverių metų, kol bus priimta į šią organizaciją? Tik viena: panašaus istorinio likimo Estija sugebėjo greičiau vykdyti reformas, sumaniau prisistatyti pasauliui, efektyviau reklamuotis.
Žinoma, nėra labai didelės bėdos, kad Lietuvą šiuo atveju vėl smarkiai pralenkė Estija. Tik gal nevertėtų mūsų politikams nerangių, vėluojančių Lietuvos žingsnių į šią organizaciją vaizduoti kaip didžiulio savo laimėjimo.
