Bet čempionatas sekmadienį baigsis, o ant visos Europos užvirtusi pabėgėlių krizė liks. Ir ilgam. Greičiausiai ji nesibaigs netgi iki olimpinių žaidynių.
Mūsų politikai, regis, jau irgi ima šią situaciją suprasti ir, aišku, stengiasi tai pritaikyti kitąmet vyksiančių Seimo rinkimų reikmėms.
Kol kas bene aiškiausiai nuo juodojo maro gimtosios žemelės ginti stojo valdančiosios Darbo bei „Tvarkos ir teisingumo“ partijos, taip pat tik Vilniaus kraštą valdanti, tačiau jį nuo atėjūnų ne mažiau ryžtingai sauganti Lietuvos lenkų rinkimų akcija.
Opoziciniai liberalai ir valdantieji socialdemokratai aiškiausiai kalba už atvertus Lietuvos vartus ir europinį solidarumą. Opoziciniai konservatoriai – panašiai.
Bet pastarųjų gretose nerimsta ir talibaniškai krikščioniškas superpatriotinis frontas, apie galimus nekviestus svečius viešai atsiliepiantis taip, kad pats velniškasis velionis Adolfas pritariamai per petį paplotų.
Taigi Seimo rinkimai (jei jų išvakarėse pabėgėlių tema bus tokia pat karšta) bus įdomūs dar vienu požiūriu – parodys, kiek mūsų visuomenėje gaji provinciali ksenofobija, sumišusi su paprasčiausiu rasizmu.
Žinoma, reikėtų sutikti, jog kritika Europai ir Lietuvos valdžiai dėl jų nepasirengimo pabėgėlių antplūdžiui yra pagrįsta. Tai rodo ir galingosios Vokietijos blaškymasis.
Iš pradžių suteikusi pabėgėlių srautams papildomą impulsą ir juos įmagnetinusi pažadais savo duris atverti dar plačiau, Vokietija staiga paskelbė jas užtrenksianti.
Tuo metu Lietuvos valdžia, kurią ši krizė užklupo, regis, dar netikėčiau, apsičiupinėjusi šonus suprato, jog neturi nei efektyvios pabėgėlių integravimo į visuomenę sistemos, nei pajėgumų, nei pinigų priimti bent tūkstantį nelaimėlių.
Įvairios institucijos puolė skubiai skaičiuoti, kiek tai kainuos, ir ieškoti, iš kur tų pinigų paimti. Pro šių paieškų šurmulį iki visuomenės ausų prasiveržęs skaičius 800 – esą tiek eurų kas mėnesį reikės skirti kiekvienam pabėgėliui – sukėlė dar vienos sprogusios granatos efektą.
Valdininkų aiškinimus, jog tai – ne grynieji į rankas, o suma visoms galimoms žmogaus reikmėms, jau mažai kas norėjo išgirsti.
Tautiečių krūtines pykčiu sprogdino ir Vokietijos grasinimai nupjauti dalį Briuselio finansinės paramos šalims, kurios atsisakys priimti pabėgėlius, Europos galingųjų noras įvesti nuolatines, o ne momentines pabėgėlių priėmimo kvotas, Europos Parlamento balsavimas, numatantis, kad atsisakančios priimti pabėgėlius valstybės turės sumokėti 0,002 proc. BVP dydžio baudą.
Net premjeras A.Butkevičius, retai iššokantis iš emocinių batų, Vokietijos grasinimus pavadino šantažu.
Tačiau bus juokingiausia, jei tų pabėgėlių pas mus atvyks ne tūkstantis, kaip įsipareigojome, ar 30 tūkst., kaip esame gąsdinami, o 30 arba 50, kaip anksčiau norėjo aukščiausi mūsų politikai.
Juk iš pat pradžių buvo aišku, kad dauguma tų, kurie lipa per Europos sienas, veržiasi ne į Lietuvą ar Lenkiją, o į turtingesnius Vakarus.
Beje, šią savaitę iš Vyriausybės į Seimą pagaliau nuleistuose įstatymų projektuose numatyta, kad Lietuva priims tik tuos pabėgėlius, kurie norės atvykti būtent pas mus, o atvykę turės čia ir dirbti, ir gauti socialines išmokas.
Keliauti po Europą jie, be abejo, galės, tačiau esminiais finansiniais ir socialiniais saitais bus pririšti prie Lietuvos – nebent dirbtų Vakaruose nelegaliai.
Štai jums ir galima atomazga. Įdomu, kiek šiltųjų kraštų gyventojų, sužinojusių apie tokius ribojimus, norės vykti būtent į mūsų vėsų gintarinį kraštą? Gal tikrai mažiau nei tūkstantis?
Bet netgi neatmetant tokio scenarijaus, emocijos toliau bus kaitinamos. Kaip sakyta, juk artėja rinkimai.
Prasidėjusį politinį rudenį neabejotinai nuspalvins ir kitokios aistros, nebūtinai susijusios su globaliomis problemomis ar iššūkiais. Atrodo, jog kaktomušų bus ne tiktai Seime, Vyriausybėje, bet ir tarp valdančiosios daugumos ir prezidentės D.Grybauskaitės.
Antai daugeliui buvo netikėta, kad šalies vadovė, iš Seimo sulaukusi neregėto akibrokšto dėl generaliniu prokuroru jos siūlyto Kauno apygardos teismo pirmininko N.Meilučio, neįvykdė grasinimų laukti kone iki parlamento kadencijos pabaigos ir pateikė kitos teisėjos – Kaišiadorių apylinkės teismo pirmininkės E.Dambrauskienės kandidatūrą.
Prezidentė, žadėjusi glaudžiai šiuo klausimu bendrauti su Seimu, jau pasirašė dekretą dėl jos teikimo. Bet parlamente kandidatės niekas dar nematė ir apskritai beveik nieko apie ją nežino.
Tiesa, labiausiai politikams akis badantis jos profesinės biografijos faktas yra viešas – šią gegužę E.Dambrauskienę prezidentė siūlė perkelti į Vilniaus apygardos teismą, tačiau Teisėjų taryba tam nepritarė.
Negana to, Seimo užkulisiuose pasklido prokurorų profsąjungos dar pakaitinamos kalbos apie galimai neskaidrias kandidatės biografijos dėmes, nepakankamą išsimokslinimą, pernelyg karštą būdą, slepiamą asmeninį gyvenimą ar ankstesnes sąsajas su privačiu verslu.
Vadinasi, neatmestina, kad jei Prezidentūra ir toliau elgsis lyg iš medžio iškritusi, gali sulaukti naujo parlamento antausio.
