Dar keisčiau skamba pabėgėlių temos gretinimas su dėl kvotų besiginčijančių šalių gynybos klausimais – neva mes patys vos nemaldaujame karinės paramos, o kai reikia padėti, neriame į krūmus.
Priekaištas nekorektiškas. Lietuva nemurmėdama dalyvauja visose NATO misijose, kurios nėra turistinės kelionės, visada yra didžiulė tikimybė grįžti į tėvynę cinkuotame karste.
Kai kurios ES narės ginčijasi dėl pabėgėlių kvotų ne todėl, kad tos valstybės yra prorusiškos ir nori suteikti galimybę Rusijai informaciniame kare pasidžiaugti, bet todėl, kad nėra ES strateginės politikos dėl vienos didžiausių dabarties problemų.
Mechaninė kvotų sistema nieko neišsprendžia, o privalėjimo elgtis, kaip didžiosios valstybės nurodo, principas yra žeminantis. Menkinama ir sankcijomis baksnojama valstybė visada užsimerkia, užsikemša ausis ir užima aklos gynybos poziciją. Ar to siekia Briuselis?
Norint susitarti, pirmiausia reikia keisti bendravimo stilių. Pagarbiai bendraujant ir atsiklausiant abejojančios valstybės, pastaroji net pati sutiktų priimti daugiau pabėgėlių.
Lietuvoje formuojasi atžariai bet kokius Vyriausybės ar koalicijoje esančių politikų pareiškimus vertinanti globalistų intelektualų grupė, kuri automatiškai pažadins nacionalistinę priešpriešą. Tai tik laiko klausimas.
Bet tai nereiškia, kad dėl pabėgėlių problemos Lietuvos valdžia nekritikuotina. Kodėl iki šiol į klausimus, kuriems spręsti reikia politinio sprendimo, dažniausiai atsakinėja vidaus reikalų ministras S.Skvernelis?
Apžvalgininkai jau nekart yra pasigedę Valstybės gynimo tarybos nuomonės. Kokia Lietuvos institucija koordinuoja visas pabėgėlių integracijos problemas? Juk pastarosios ne vien saugumo ir ekonominės. Kultūrinės ar religinės ne mažiau svarbios.
Klaidingai manoma, kad, kiekvienam pabėgėliui skiriant 800 eurų kas mėnesį (o tai sukels nepasitenkinimo bangą ne tik tarp savų piliečių pensininkų), visos kitos problemos savaime išgaruos.
Kiek teko stebėti pabėgėlius Ispanijoje, atvykusieji iš Šiaurės Afrikos vienaip elgiasi pavieniui, ir visiškai priešingai susitelkę savųjų bendruomenėje. Sąvoka „svetimas“ joje kur kas reikšmingesnė negu „tolerancija“. To regiono musulmonų bendruomenės gerokai aktyvesnės už katalikiškas parapijas, ne tik kelia reikalavimus, bet ir sugeba pasiekti, kad jie būtų įgyvendinti.
Buitiniu lygmeniu integracija dažniausiai suvokiama kaip pašalpos, bendras vaikščiojimas į prekybos centrus, pabėgėlio stovėjimas prie įmonėlės konvejerio.
Kiek teko matyti Ispanijoje, musulmonai, atėjus laikui, meldžiasi ir prie degalinės. Apie tai turės pagalvoti ir mūsų darbdaviai. Ar Lietuva turėtų tai ignoruoti?
Tebesitęsia tuščia priežasčių ir pasekmių diskusija. Lietuvoje stengiamasi bėglių problemą sukėlusias priežastis apriboti Viduržemio jūra ir žmonių kontrabandininkais, prieš kuriuos siūloma panaudoti karinę jėgą. Žinoma, pasitelkus žvalgybą tokių veiksmų jau seniai reikėjo imtis.
Tačiau prekiavimas žmonių nelaimėmis yra tarsi padaras su ataugančiomis galvomis. Artimuosiuose Rytuose ir plačiai aplinkui blogų pasekmių priežasčių yra visas gyvačių kamuolys. Ten jau daug kartų pasekmės yra tapusios kitų pasekmių priežastimis.
Šiuo metu pagrindinė, nors ir ne vienintelė, pabėgėlių krizės priežastis yra „Islamo valstybė“, nors ir tariama, realiai, vadovaudamasi apokaliptine pasaulėžiūra, didelėje teritorijoje žudo žmones.
Prancūzija pastarosiomis dienomis jau paskelbė sau tinkamu metu bombarduosianti nustatytus teroristų židinius. Kiek žinoma, „Islamo valstybė“ spėjo įsigyti priešlėktuvinės gynybos įrangos. Kuo baigsis prancūzų atakos, sunku nuspėti.
Visi supranta, kad sunaikinti bene agresyviausią teroristinę organizaciją – ne vienos valstybės uždavinys. Rusija tikina, kad be karinės paramos Sirijos diktatoriaus B.al-Assado reguliariajai kariuomenei sunaikinti teroristinės „valstybės“ neįmanoma. O JAV įsitikinusios, kad tik pakeitus B.al-Assado režimą įmanoma įveikti blogį.
Kas mums naudingiau? Žinoma, jei to kas nors mūsų klaus. Rusija jau pademonstravo savo „taikdarišką“ vaidmenį Ukrainoje. Kita vertus, ji nori užkirsti kelią „Islamo valstybei“ į Šiaurės Kaukazą ir Vidurinę Aziją. Todėl, nepaisydama nei JAV, nei ES pozicijos, Maskva tieks ginklus, už kuriuos moka Iranas, B.al-Assadui.
JAV pastangos pribaigti B.al-Assado režimą irgi kelia daug papildomų klausimų. O kas po to? Visi iki šiol nuversti pasaulietiniai, nors ir diktatoriški, režimai virto religiniais ir dar pavojingesniais.
Savaime suprantama, apdegusi nagus dėl Libijos bombardavimo, Lietuvos valdžia neskubės skelbti savo nuomonės. Nežinia, ar JAV ir Rusija „neperkraus“ tarpusavio santykių bent jau artėjančių grėsmingų susidūrimų Artimuosiuose Rytuose fone.
Bet kuriuo atveju neišvengiamai įklimpusi į pasekmes ir menkas galimybes ką nors pakeisti turinti Lietuvos valdžia turėtų sudaryti galimybes savo piliečiams bent jau objektyviau pažvelgti į situaciją karščiausiame pasaulio regione.
