Kaip matėme, italams ypač atsirūgo kaip tik fantastiški lietuvių pataikymai iš tritaškio zonos, – mūsų komandos tolimųjų šūvių taiklumo statistika tąkart viršijo sveiko proto ribas. Tačiau tolimesnė įvykių eiga parodė, kad lietuviai sugeba laimėti net ir nepataikydami tų tritaškių. Prisimename, pergalingame mače su serbais iš 14 metimų mūsiškiams įkrito tik vos 2. Tai savo ruožtu šiai lietuvių krepšinio komandai pelnė labiausiai nenusakomos komandos, beveik mistica rose, reputaciją, kai vertinant sėkmės galimybę įprastos analitinės procedūros nebegalioja. Tiktai finale ėmė ir skaudžiai pabiro vienas kitas rožės lapelis.
Užsienio žurnalistai ilgą laiką taip ir nesugebėjo apsispręsti, ką reikėtų laikyti Lietuvos krepšinio rinktinės šiųmetiniame Europos čempionate lyderiu, nes įvardijus vieną, sublizgėdavo kitas, pakildavo skrydžiui trečias. Savo ruožtu mūsų apžvalgininkai, neužmiršdami paminėti kiekvieno žaidėjo indėlį į laimėtas rungtynes, vienas kitam antrino, kad tikruoju Lietuvos komandos lyderiu reikėtų laikyti komandinę dvasią, užgimusią, o po užsigrūdinusia sunkiuose mūšiuose. Tačiau išaiškėjo, kad dvasia viena pati krepšinio nelaimi, vis tiek būna blogai, kai šalia pradeda byrėti psichofiziologiniai mechanizmai.
Nors Jonas Kazlauskas pasikuklino sakydamas, kad laimi ne treneriai, o žaidėjai, Europos čempionatas dar kartą pademonstravo lietuviškos krepšinio mokyklos aukštą klasę ir trenerių štabo profesionalumą. Taigi, jeigu kiti neįsižeistų, šią permainingos sėkmės nuostabią komandą būtų galima pavadinti trijų Jonų, žaidėjų ir trenerio, komanda arba krepšinio Trijoniu, niūniuojant dainą apie tris milijonus, kurią parašė Marės Jonas.
Už mūsų krepšinio komandą sirgo ne tik tribūnas užpildę žiūrovai, tarp kurių – pirmieji šalies asmenys, atvykę į Lilį, o visa Lietuva, be to, ne tik vakarais prie televizoriaus, bet taip pat per visą mielą dieną Lietuvos kaimuose dėl krepšinio garbės šauniai mosuojant krepšiais bulviakasyje ar išsiruošus į mišką grybauti.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad minimu mistiniu laikotarpiu Lietuvos miškuose grybautojų buvo gal net daugiau nei grybų, miškai tratėjo nesutalpindami plūstančias iš visų pašalių minias. Kilo pagrįstas įtarimas, kad tautų kraustymas didžiąja dalimi vyksta Lietuvos miškais, jau pradėjusiais vos-ne-vos rudeniškai spalvintis. Išlindęs iš po eglės mačiau kaip į mane, pasilenkusį nurauti saboniško stoto baravyką, už kelių metrų žiūri papilkėjusio veido, taigi, regis, kitos rasės žmogus, tikriausiai pabėgėlis.
Priminsiu dar ir tai, kad šachmatų žaidime yra dvi karalienės – baltoji ir juodoji, savo ruožtu krepšinio karalienės šįkart vilkėjo žaliais ir baltais marškinėliais.
Lietuvoje nėra kalnų fizinės geografijos prasme, tačiau Lietuvoje gyvena ne tik Užkalniai ar Žemkalniai, bet taip pat tikras dvasios Kalnietis, krepšinio metafizikas, nors retkarčiais klysta ir jis, pervargęs fiziškai.
Ispanija kadaise atrado kelius į Ameriką su italo Kristupo Kolumbo pagalba ir išrado inkviziciją, o Eurobasket 2015 čempionate įveikė lietuvių gynybos mūrus su katalono pagalba. Tačiau karalių pasaka nesibaigia pametus vieną kamuolį.
