Bet užknisa tie sacharininiu optimizmu varvantys komentarai. Ypač politikų, kurie tiesiog nebetelpa ekranuose. Ir feisbuke jau siautėja deputatinis roto virusas, galintis išversti iš koto ne tik Joną Valančiūną. Šauniai kovojom! Čia didvyrių žemė! Tarsi koks džiaugsmas, kad pralošėm. Kas ne taip, kodėl negalėjo būti geriau, ką reikia patobulinti? Tą išsiaiškinti juk normalu. Ar apie tai kalbėti jau draudžiama? Ir kaip senais gerais – pirmyn visi su vėliavom skanduoti į demonstracijas?
Apmaudą jaučiam visi. Nemeluokim patys sau. Taip, vyrai šaunuoliai. Ir niekas jų nesiruošia kaltinti. Juos visi pasveikinsim iš širdies. Tačiau vis tiek skaudu. Ne todėl, kad pralošėm. Dėl to, kaip pralošėm. Kodėl pralošėm.
Pralaimėjom stipresniam, kurio įveikti nebuvo šansų. Tačiau be rimtos kovos. Palūžom psichologiškai. Jau vidury rugtynių visi buvom išsigandę. Bijojom varžovų, atsakomybės, patys savęs. Žiūrovų ir politikų, kurių pilnos tribūnos. Vieni kitų.
Po pirmo kėlinuko jau buvom pralaimėję. Tą supratom visi – ir aikštėje, ir tribūnose, ir prie ekranų. Nes nebuvo lemiamo, viską kelyje nušluojančio geismo nugalėti. Nebuvo sportinio pykčio. Įniršio. Kovinės dvasios. Ardymosi iki išsekimo kiekvienoje mikrodvikovoje. Rodėsi, tik laukiam, kad greičiau ta kančia baigtųsi.
Po to kovojom šauniai. Ir visai kartais nekovojom. Pralaimėjom visais frontais. Beviltiškai. Primityvūs pasivarinėjimai puolime, kai kolegos stoviniuoja ir žiūri, kas gi čia dabar bus. Kamuolys kaip karšta bulvė – geriau atiduoti kitam, kad ir per rankų ir kojų miškus. Tam, kuris išsigasta nesėkmės ir bijo, kad nepavyks, nepavyks niekada. Kaip vyrui lovoje. Pralaimima iš pradžių viduje, tik po to išorėje. Būtent to psichologinio nusiteikimo finale pritrūko. Todėl ir pralaimėjimas toks.
Vienas dalykas yra padarius klaidą sukąsti dantis iki kraujo. Ir eiti mirti arba nugalėti. Kitas – susiimti už galvos, išsigandusio berniuko akimis žiūrėti į horizontą. Ir drebinti kinkas, kad nepavyks. Rinktinei trūksta ne derinukų ar pasiruošimo, o rimto psichologo ir vyriško hormono.
Niekas ir nemano, kad galima stabiliai žaisti visada ir su visais. Ar nugalėti stipresnį. Kalba apie tai, ko trūksta, kad pralaimėtum ne šitaip. Ir sužaistum taip gerai, kaip tikrai gali. O ne taip blogai, kaip visi gali.
O dabar taršykit mane, kas tik netingit. Kad niekšas ir nemyliu Lietuvos. Rašau nuoširdžiai, be privalomojo meilės saviesiems šou. Ne politikas ir dėl populiarumo nepergyvenu.
Taip galvoju. Ir daug kas taip galvoja.Ir ką gi daryt, po galais? Ar visiems patikti – didžiausias tikslas? Čia ne kaimo šokiai. Tiesiog noriu suvokti, kodėl taip atsitiko. Ir neapkenčiu patriotinio melo. Nei politikoje, nei krepšinyje, kurį per finalus staiga beprotiškai pamilsta politikai.
