Renginiai, skirti Nidos švyturio 70-mečio sukakčiai, prasidėjo penktadienį – Viktoro Miliūno bibliotekoje pristatyta palangiškio forologo Aido Jurkšto knyga apie seniausią Lietuvos švyturį „Anno 1684. Klaipėdos švyturys. Memel“, ten pat atidaryta istorinių dokumentų paroda.
Nidos kultūros ir informacijos centre „Agila“ Klaipėdos universiteto mokslininkė Nijolė Strakauskaitė lankytojus supažindino su Nidos švyturio praeitimi, o Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Romaldas Adomavičius perskaitė pranešimą apie šviesos ženklų reikšmę laivyboje.
Iš tikrųjų baltomis ir raudonomis dryžėmis išmarginto Nidos švyturio amžius yra garbingesnis – savo žybsnius Baltijos jūrininkams ir Kuršių marias raižantiems žvejams jis skleidžia jau 141 metus. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje vokiečių susprogdintą senąjį švyturio bokštą primena ant Urbo kalno dunksančios nuolaužos.
Svarbus kelrodis laivams Nidoje, ant 51,4 metrų aukščio Urbo kalno, iškilo dar 1874 metais. Per karą nugriautas bokštas buvo atstatytas 1945 metais, o 1953 metais – rekonstruotas. Senasis Nidos švyturio link vedantis akmenimis grįstas 200 laiptelių kelias išlikęs iki šiol.
Dabartinio Nidos švyturio bokšto aukštis – 29,3 metro. Jo siunčiami signalai matomi jūroje už 41 kilometro nuo kranto. Švyturio bokšte įrengtos šešios lempos, tačiau vienu metu šviečia tik viena. Jai perdegus automatiškai įsijungia kita. Šviesos signalai sklinda tik tamsiuoju paros metu.
Naktį Kuršių nerijos pakrantėmis Klaipėdos link plaukiančius švyturys jūrininkus įspėja, kad Nidoje giliavandenio uosto nėra, čia gali prisiglausti seklias marias raižančios nedidelės jachtos, žvejų laiveliai ir motoriniai kateriai, kurių grimzlė siekia 140-150 centimetrų. Radijo signalai siunčiami ištisą parą.
Šeštadienį prie senojo Nidos švyturio susirinkę tarptautinės tapytojų ekspresionistų stovyklos dalyviai žiūrovų akivaizdoje savo drobėse istorinį statinį įamžino žaižaruojančiomis spalvomis. Vyko koncertai, šventinės viktorinos, nugalėtojai galėjo užkopti į švyturio bokštą.
Nidos jachtų uoste irgi šurmuliavo žmonės – ąžuolinėje burvaltėje kurėne buvo skaitoma poezija apie švyturius ir uostus, prieplaukoje veikė dirbtuvės, kur žmonės konstravo švyturius iš nendrių ir žilvičių šakelių, mokėsi rišti jūreiviškus mazgus, gamino atšvaitus.
Po saulėlydžio Klaipėdos jaunimo teatras „Agilos“ centre parodė spektaklį „Kopėčios“. Galutinai sutemus Linas Kutavičius pristatė jubiliejinei šventei specialiai sukurtą šviesos ir muzikos instaliaciją – Nidą nutvieskė keturiolika švyturių. Mistiškas nuotaikas sustiprino Kauno teatro „Aura“ šokėjai. Senąjį Nidos švyturį, kuris yra įrašytas į visas pasaulio locijas ir šviesos ženklų knygas, pažymėtas jūrlapiuose, vasarą dažniausiai lanko romantiškai nusiteikę poilsiautojai. Urbo kalnas – buriuotojų, laisvos dvasios žmonių, įsimylėjėlių nuo seno pamėgta susitikimų vieta.
Rugpjūtį Nidos švyturio papėdėje antrą kartą vyko tarptautinis džiazo festivalis „Nida Jazz“.
