„Sirai yra labai darbštūs žmonės. Yra daug puikių specialistų. Jie geri statybininkai. Lietuvoje jie tikrai galėtų darbuotis statybose, vairuoti vilkikus ir dirbti kitus darbus“, – teigė 18 metų Lietuvoje gyvenantis Hichamas Ibrahimas.
Nedrąsiai į akis žvelgdamas aukštas 38 metų vyras pasakojo, kad labai svarbu, jog į Lietuvą atvykę pabėgėliai kuo greičiau išmoktų lietuvių kalbą. Tuomet jie integruotųsi, jaustųsi visaverčiai ir reikalingi.
Pasak Lietuvoje šaknis įleidusio ir puikiai lietuviškai kalbančio vyro, niekas nenori būti pašalpų prašytoju. Pabėgėliai nori būti saugūs, susirasti darbą ir nebūti našta tai šaliai, kuri jiems atvėrė duris ir ištiesė pagalbos ranką.
„Tikiuosi, Lietuvos Respublikos institucijos sudarys tinkamas sąlygas pabėgėliams integruotis į visuomenę – mokys valstybinės kalbos, reikalingos profesijos, supažindins su valstybės santvarka, įstatymais, kultūra, papročiais...“ – sakė Migracijos departamentui, teismams padedantis ir iš arabų į lietuvių kalbą vertėjaujantis vyras.
Lietuvoje įsidarbinti nelengva
Nedidelėje Naujamiesčio kavinukėje pasiūlęs susitikti H.Ibrahimas jautėsi kaip namuose. Kiek vėliau vyras pasakė, kad turi penktadalį šios kavinės akcijų. Jis prašė nevadinti jo verslininku, nes iš tiesų yra samdomas darbuotojas. Šiuo metu libanietis dirba projektų vadovu privačioje skandinavų įmonėje UAB „Eltel Networks“, o po darbų užsuka į kavinę.
H.Ibrahimas pripažino, kad Lietuvoje nėra lengva įsidarbinti. „Kodėl turi rinktis mane, jei aplinkui yra labai daug tokių pat specialybių vietinių žmonių, kurie lietuviškai šneka daug geriau?“ – svarstė pašnekovas.
Vyras iš Libano Tripolio miesto į Lietuvą atkeliavo dar 1997 metais dėl studijų. Jis įstojo į Kauno technologijos universitetą.
„Nebuvo sudėtinga išmokti lietuvių kalbos, nes nuolat bendravau su vietiniais ir kasdien gyvenau tarp jų. Aišku, klaidų visada pasitaiko ir rašyti visada sunkiau. Manau, kad net patiems lietuviams kartais sunku taisyklingai lietuviškai rašyti. Tačiau kai nori išmokti – viskas yra įmanoma“, – pripažino libanietis.
Baigęs bakalauro studijas Kaune, jis gavo projektuotojo darbą Vilniuje UAB „Comliet“. Vėliau toje pačioje įmonėje perėjo į pardavimų skyrių. 2006 metais įsidarbino pardavimų vadovu vokiečių įmonėje „Siemens“, kol atėjo iki dabartinio darbo „Eltel Networks“.
Išpažįsta islamą
Libanietis susituokė su lietuvaite kurso drauge iš Kretingos ir susilaukė trijų atžalų – dvylikos, septynerių ir trejų metų. Jie paėmė paskolą, kaip ir daugelis Lietuvos jaunų šeimų, ir nusipirko trijų kambarių butą Vilniuje. H.Ibrahimas pripažino, kad yra musulmonas, o žmona, dirbanti finansų analitike, katalikė.
„Man niekas netrukdo praktikuoti savo tikėjimo. Turime savo maldos namus Vilniuje, Smolensko gatvėje, ir penktadieniais pagal galimybes ten lankausi. Pasimeldžiu ir pabendrauju su susirinkusiais žmonėmis. Žaidžiame stalo tenisą.
Mūsų šeima nevalgo kiaulienos. Tai yra normalu ir jokios tragedijos dėl to nematau, nes, kaip žinote, musulmonai kiaulienos nevalgo. Kažkas gali sakyti, kad nenorime pritapti prie jūsų papročių, tačiau papročiai yra ne kiaulienos valgymas ir alkoholio gėrimas – tai visai kas kita. Gyvendamas čia pritampi savaime, nori ar nenori“, – atviravo pašnekovas.
Vyras vadovaujasi posakiu: „Gyvenk netrukdydamas kitiems“. Visuomet žmogus turi priimti kompromisinius dalykus ir nebandyti visur įrodyti savo tiesos. Libanietis stengiasi į konfliktus nesivelti ir elgtis taip, kad su juo blogai nesielgtų. Pasak jo, siauriai mąstančių žmonių yra visame pasaulyje, ir tai normalu.
H.Ibrahimas sakė, kad jo geriausias draugas yra iš Kauno kilęs lietuvis. Jis jam kaip brolis – padeda, kai reikia. Jie bendrauja daug metų ir susitinka su šeimomis, puikiai sutaria. Pašnekovas sakė, kad turi daug draugų ir iš Vilniaus, Trakų r. bei kitų Lietuvos regionų.
„Nereikia žiūrėti į žmonių tautybę, spalvą ir kuo mes skiriamės. Kuo dažniau žmonės ieškos, kas artina vieną prie kito, tuo širdis ir sąžinė bus tyresnė“, – teigė libanietis.
Supranta lietuvių baimes
H.Ibrahimas mano, kad Lietuvoje gali kilti problemų dėl pabėgėlių apgyvendinimo. Žmonės gali nenorėti nuomoti būsto ir jiems padėti. Jis tiki, kad greitai tai išsispręs, jei atvykėliai patys norės integruotis.
„Puikiai suprantu lietuvių baimes, ir tai normalu. Lietuva tik 25 metus yra nepriklausoma valstybė. Lietuva yra konservatyvi ir puikiai tai suprantu, tačiau pasąmonė klausia: „Kodėl taip, juk čia yra žmogiškumo klausimas“, – kalbėjo pašnekovas.
Vyras aiškina, kad šeši ar devyni mėnesiai yra pakankamas laikotarpis, per kurį pabėgėliai gali integruotis Lietuvoje. Svarbiausia, kad jie patys to norėtų.
Jis mano, kad būtų puiku patobulinti Rukloje egzistuojančią integravimo sistemą, nes ji tokiam pabėgėlių srautui nelabai tinkama. Pasak libaniečio, reikėtų leisti gyventi mieste, o ne uždaroje zonoje. Jiems ten bus sunku išmokti lietuvių kalbos, kultūros, papročių, nes visi bendraus viename rate ir tarp tų pačių atvykusiųjų.
Paklausus, ar priimtų į savo šeimą pabėgėlius, ar pagelbėtų jiems, vyras aiškino, kad viskas priklauso nuo narių skaičiaus, nes jų trijų kambarių bute gali būti nepatogu.
„Geriau paremčiau juos pinigais ir padėčiau susirasti būstą. Gyvename iš atlyginimo, tačiau dalelę galėtume paaukoti jiems ir tikrai nuo to „nenubiednėsime“. Manau, daug žmonių, tarp jų ir aš, ir jūs, ne kartą yra padėję ir Lietuvos gatvėje sutiktiems skurdžiai gyvenantiems žmonėms, ir tai yra žmogiška“, – prisiminė vyriškis.
H.Ibrahimas Europos Sąjungai linki tvirtybės, kad pabėgėlių krizė nedarytų neigiamos įtakos. Pasak vyro, toks jausmas, kad milžiniški pabėgėlių srautai organizuojami specialiai, kad būtų kiršinamos Europos šalys. Jis tikisi, kad viskas taikiai išsispręs.
Pabėgti padeda giminaičiai iš Europos
H.Ibrahimas mano, kad pabėgėliai keliauja į Europą ne iš savo santaupų. Dažniausiai jie gauna pinigų iš savo giminaičių, gyvenančių Vokietijoje, Švedijoje, Danijoje ar kitose Europos šalyje, nes Sirijos gyventojų atlyginimai labai maži.
Libane deklaruojama apie 600–800 tūkst. pabėgėlių, bet iš tikrųjų yra apie 2 mln. Dažnai žmonės gyvena stovyklavietėse, palapinėse ar nebaigtuose statyti namuose.
To, kaip ten gyvena žmonės, nelinkėčiau net savo priešui. Libanas nėra turtinga šalis, kur gyventojai viskuo aprūpinti. Čia žiauri situacija su pabėgėliais. Žmonės, kurie bėga nuo karo, niekuo nėra kalti ir labai jų gaila“, – teigė kitatautis.
Pasak jo, pabėgėliai yra kelių tipų. Vieni ieško geresnio gyvenimo, gali būti, kad jie gyvena gana saugiose vietose. Kiti, vadinamieji tikrieji pabėgėliai, ieško saugesnės vietos. Treti yra neaišku kas, jie gali būti ir iš nusikalstamo pasaulio ar teroristinių organizacijų.
