Vieni apžvalgininkai gąsdina greit kilsiančiu nauju karu, kažkas atkapstė Vangos ir Nostradamo pranašystes, kuriose sakoma, kad Europą užplūs milijonai pabėgėlių, kils karas ir Europos civilizacija žlugs.
Apokaliptinės prognozės lydi kiekvieną staigiai užklupusią krizę, daug visokių nesąmonių teko išgirsti ir byrant sovietų imperijai. Atseit, į valdžią joje ateis pažymėtas žmogus (M.Gorbačiovo dėmė ant galvos odos), o tada kils suirutė bei viską sunaikinsiantis karas, pusė planetos gyventojų įsikurs urvuose ir griuvėsiuose, daug mirs iš bado ir taip toliau.
Jei gerai įsiskaitytume į tas pranašystes, tai galėtume rasti puslapį ir su tokia įžvalga: vieną kartą debesys danguje prasiskirs, Teisuolė Neringa nužengs į vieną Garliavos žemės sklypą, sukvies patvorių ramstyti minią puspročių, o juos linksmins elito muzikantai, o tada judai išvarys ją į tremtį, kur ji medituos už mūsų nuodėmes.
Viskas tose protingose knygose surašyta. Nelygu, kas ir kaip tas pranašystes skaitys.
Prisimenu, kai 1990 kovo 11-osios išvakarėse buvo sukelta isterija, esą jei jau taip, tai pamatysite: užsuks Rusija dujų kranelius, o naftą į Mažeikių įmonę pats V.Landsbergis su savo sėbrais galės kibirėliais nešioti. Kai neprinešios – patys lietuviai jį sutryps. Pamatysite!
Tai toks propagandos ir kovos būdas, kai nupieši tragišką vaizdą, o atsakomybę dėl jo suverti keliems žmonėms, kurie tos problemos pasiūlytu būdų tikrai neišspręs – juk tikrai V.Landsbergis kibirais naftos ar benzino pakankamai neatneš. O jei neatneš, nes logiškai mąstant tai neįmanoma, tai kas tada mūsų laukia?
Panašiai ir mano kolega A.Medalinskas pasiūlė į Lietuvą atvyksiančius karo pabėgėlius vežti tiesiai į namus tų žmonių, kurie norėtų, kad Lietuva juos priimtų.
„Būtų gerai, kad mūsų šalies tarnybos ar aktyvūs piliečiai užsižymėtų, kokie žmonės reiškė norą apgyvendinti pabėgėlius pas save ir, kai tik atvyks pirmoji grupė nelaimėlių, nukreiptų juos jiems į namus“, – rašė A.Medalinskas savo komentare „Pabėgėliai, Lietuva jūsų laukia. Ką reiškia tokios kalbos?“
Net ir arkliui yra žinoma, kad pabėgėliai, pagal nustatytą tvarką, mažiausiai pusmetį privalės praleisti pabėgėlių centre, ten juos mokys lietuvių kalbos, pasakos apie mūsų šalį ir papročius, o jau tada visuomenės bus prašoma laisvalaikiu su jais pabendrauti.
Siūlymas vežti pabėgėlius tiesiai į tas šeimas, kurios parėmė jų apgyvendinimą Lietuvoje ar net savo šeimose, gali būti vertinamas tik kaip šantažo ir spaudimo būdas, siekiant įbauginti dar abejojančius dėl tų pabėgėlių priėmimo. Kaip ir tada buvo bandoma priversti atsisakyti Nepriklausomybės akto, nes priešingai visos Lietuvos ekonomika pakibs ant vienintelio benziną kibirėliais nešiojančio V.Landsbergio pečių. O tai lygu krachui.
Net ir kaimyninės Lenkijos patirtis rodo, kad kažkada toje šalyje apsigyvenę čečėnai ar kiti pabėgėliai iš tos šalies vėliau išvyko. Vieni grįžo namo, kiti patraukė į Vokietiją. Tačiau liko Lenkijoje keli milijonai ukrainiečių, kuriems vietos kultūra ir papročiai yra artimi.
Net jeigu įstatymuose tikrai yra numatyta sąlyga, kad Lietuvoje integruotis pradėjęs pabėgėlis negalės išvykti darbo ieškotis į kitą šalį, kad migruoti kur panorėjęs neturės galimybių, baigęs integravimosi kursą dažnas jų patrauks giliau į Europą arba namo, jei karas jau bus pasibaigęs.
Akivaizdu, kad pabėgėlių tema artėjant rinkimams Lietuvoje yra stipriai politizuota ir niekas nemąsto giliau, tarkime apie tai, kaip Lietuvos ateitį paveiktų Europos Sąjungos griūtis, jeigu pabėgėlių problema visiškai nebūtų valdoma ir šalys vėl atkurtų sienų kontrolę, įvestų vizas, griūtų įvairių paramos fondų finansavimas, šalys pradėtų atsisakyti vieningos valiutos.
Tada Didžioji Britanija tikrai balsuotų už tai, kad ji išstoja iš ES, o tokios suirutės fone toks sprendimas būtų paskutinė vinis į ES karstą.
Buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas ir tikrai giliau pažvelgti į procesus gebantis M.Laurinkus, komentare „Rimtų iššūkių akivaizdoje – buitinio lygio ginčai“ pastebėjo, kad Europos valstybės protestuoja prieš pabėgėlių kvotas ne dėl tų valstybių prorusiškumo, o dėl to, kad pasigenda aiškios ES strategijos pabėgėlių klausimu. Ir tikrai – kiek Europa dar pajėgi jų priimti?
Tačiau taip ir nėra atsakymo į klausimą, o kodėl Vokietija delsia kurti tokią sistemą, kuri sustabdytų chaotiškus pabėgėlių srautus į Europą? Man kažkodėl atrodo, kad turėdama tokius didžiulius finansinius išteklius, skubiai įkurti kai kuriose valstybėse po keletą laikinų pabėgėlių centrų, skirti papildomų lėšų pabėgėlių filtravimui, nebūtų didelė problema.
ES sukurta vertybiniu pagrindu, o tos vertybėse yra ne tik karo pabėgėlių teisių užtikrinimas, bet ir teisės normų bei elementarios tvarkos paisymas. Jei pabėgėlis atsisako registruotis pirmoje šalyje ir nesuteikia galimybių gauti jo pirštų atspaudų, jeigu jis nesutinka registruotis bet kurioje nuo karo veiksmų apsaugotoje ES šalyje, vadinasi, jis nėra karo pabėgėlis.
Jei ES šalių vadovai trypčios vietoje ir patys nesilaikys Europos vertybių, atsiras dar daugiau tokių, kurie ims gąsdinti, kad štai ryt ar poryt atveš jums į namus pabėgėlių šeimą ir žinokitės su jais, kaip tik išmanote. Štai Biržų meras V.Valkiūnas jau gąsdina, kad tūkstantis ar kiek daugiau karo pabėgėlių kolonizuos Lietuvą ir net liepė nukabinti nuo savivaldybės pastato ES vėliavą.
Ką įžvelgiu artimiausioje ateityje, tai ES problemas dėl jos pačios abejingumo pabėgėlių problemai ir tuo pasinaudosiančius valkiūnus. Tada tikrai sulauktume kraštutinumų po Seimo rinkimų ir Lietuvos politikoje. Keisčiausia, kad štai tokias emocijas ir politines nuotaikas sukeltų ne esminės bėdos ir reali grėsmė, o priešrinkiminiai gąsdinimai. Ar ne per didelė būtų kaina siekiant Seimo nario kėdės?
Kur tik kraštutinumai, ten ir pavojingas skardis, nuo kurio nusiristi įmanoma net ir tada, kai niekas nepadeda – nereikės ir girto ruso, patys save įstumtume į tą prarają.
