Ir kad daug prasmingiau būtų investuoti į sporto šakas, kurios ir pasaulyje labiau žiūrimos, ir kontraktai kuriose daug didesni, ir šalies atpažįstamumą ženkliau didina. Pesimistas reziumuotų, kad finalas parodė mūsų rinktinės tikrąjį pajėgumą, nuleisdamas iš rojaus sodų, kuriais jau vaikštinėjome apsikabinėję auksiniais medaliais, ir tėkšdamas apsiverkusiais veidais į gyvenimo ir žaidimo tikrovę. Jis gedulingu veidu išmatuotų mūsų startinio penketo klubines pozicijas, nurašytų visą augantį jaunimą ir padarytų išvadą, kad anksčiau ar vėliau mūsų krepšinis degraduos.
Cinikas šaipytųsi iš tų pačių pralaimėjimo ašarų, lygiai kaip jis šaipėsi ir iš pergalės šypsenų, klausdamas, ar dviejų savaičių gyvenimo prasmė yra per pusantros valandos kuokštais žylančiose galvose, užkeikimuose ir konvulsijose ant sofos. Jis taikliai baksteltų į patį dešimtuką, atsainiai mesteldamas, jog pasibaigs tos dvi savaitės ir vietoje euforijos liks tik tuštuma paširdžiuose ją prisimenant.
Prisiplakęs bambeklis keiktų paskutiniais žodžiais dvyliką vyrų, oranžinį kamuolį ir patį jo išradėją Jamesą Naismithą, kaltindamas juos, kad iš jo pavogė jau suskaičiuotą, pasvertą ir išdalintą galimybę pūstis kitų pasiekta pergalė. Ir prisiekdamas daugiau niekuomet neprasidėti su tokiu rizikingu malonumu.
Vadinamasis realistas, o iš tikrųjų – amžino nepilnavertiškumo kompekso apimtas baikštuolis, siūlytų tik neišsišokt, tik neprisigirt, tik pasidžiaugt, kad va, kokie nedideli esam gigantų paunksėmje, ir kur netgi būdami tokiais galim nueiti.
Ir ateityje kelti sau daug mažesnius tikslus, nes juk, kai mažiau tikiesi, tai mažiau ir nusivili, o juk esam tokie mažutėliai. Ir tai, ko gero, tik labai apytikris sąrašas visų tų negerų dalykų, kurių daug buvo išsakyta pastarosiomis dienomis ir dar bus ateityje. Ir kuriuos mes visi kartas, netyčia, užsimiršę įsileisdavom į savo mintis, nes visi kartais pabūnam ir pesimistais, ir skeptikais.
Ir atsibundi tą pirmadienio rytą baisiausiai patenkintas, kad trumpas mizantropijos priepuolis susigėdęs pasitraukė, ir kad nesi bet kuris iš tų, kuriems vidaus demonai sutrukdė atsibusti tiesiog besišypsant.
Besišypsant iš savo paties šėliojimo, kai aikštelėje dėjosi stebuklai, iš nevilties, kai norėjosi šokti į televizoriaus ekraną ir pačiam pataisyti tą šokinėjantį ant lanko kamuolį. Iš to jausmo, kuris apima suvokus, kad vieną ir tą pačią akimirką tu, tavo draugai, tavo šeima, visa tavo Lietuva yra viename erdvės ir laiko taške. Iš kolegų istorijų darbe, kai penktadienį norėjo filmuoti siužetą su ūkininku, tačiau pastarasis paskambino, atsiprašė ir pasakė, kad išskrenda į Lilį.
Iš pačios margiausios ir gerklingiausios sirgalių minios, kokia kada nors yra siautusi greta aikštelės. Iš tuščių gatvių rungtynių metu, kai atrodė, jog per visus miestus praūžė keistas gamtos fenomenas, užgesinęs viską išskyrus televizorių ekranuose baruose ir butų languose. Iš to, kaip mes pasikeitėm per pastaruosius dešimt metų, kaip išmokom vertinti ne tik pačius didžiausius pasiekimus, bet ir vargą, kraują ir prakaitą jų siekiant.
Iš tų, kurie pagaliau suprato, kad kopti į viršūnę yra gal net įdomiau, nei balansuoti ant jos, nes aukščiausias taškas visuomet žymi būsimą nuopolį, kuris dar mums gerokai prieš akis. Ir, aišku, iš tų visų vyrų, kurie žaidė lemiamais momentais, kurie šokinėjo ant atsarginių suolelio, kurie braižė schemas ant lentelių, kurie aukojo savo vasaras, sausgysles ir nervus treniruočių stovyklose, tikėdami, kad gali tapti dalele didelio stebuklo.
Tokia šypsena prabėga kone kiekvieno mūsų veidu, kai mes prisimenam kažką gero. Tokios šypsenos niekas nesigėdi, kai išvysta nustebusi praeivio veidą. Nes labai gali būti, kad ir praeivio veide šmėkštėjo panašus geras prisiminimas.
Todėl labai ačiū už tą šypseną. Kurios užteks iki kitos vasaros.
