Bet visa tai nepastūmėjo Lukiškių „turgaus vežimo“ (prieš 100 metų čia iš tikrųjų buvo turgus), o jei tiksliau – aikštės sutvarkymo nė iš vietos. Taigi, Lenino nuvertimas 1991 rugpjūčio 23, pasirodo, buvo vienas lengvesnių, nors tuo metu dar gana rizikingų darbų aikštės tvarkymo epopėjoje.
Naujausias paūmėjimas įvyko šios vasaros pabaigoje, kai susikibo Viešųjų pirkimų tarnyba ir Vyriausybė. Paaiškėjus, kad vyriausybės prieš dešimtmetį žadėti ar ne 50 mln. litų aikštės sutvarkymui, o naujausiame konkurse „tik“ 11 mln. eurų taip pat yra visai nerealūs, dabar kalbama geriausiu atveju porą milijonų eurų, visa tai sužinojusi, konkurso pirmosios vietos laimėtoja „Paleko Archstudija“ staigiai pakoregavo projektą ir ar ne dešimt kartų sumažino kainą, bandydama likti laimėtoja.
Tačiau „Viešųjų pirkimų tarnyba“ naujus Rolando Paleko architektų grupės pasiūlymus įvertino ne kaip korekcijas, o kaip naują projektą, todėl jį vykdant būtų pažeistas lygiateisiškumo principas kitų konkurso dalyvių atžvilgiu. Jei sąlyga neviršyti 1,5 mln. eurų sąmatos būtų nustatyta naujuose viešųjų pirkimų dokumentuose, laimėtoju galėtų būti pripažįstamas ne tik pakoreguotas R.Paleko projektas, bet ir pigesni kitų konkurse dalyvavusių architektų sprendiniai.
Žodžiu, vienintelis prasmingas ir teisminių ginčų nežadantis kelias būtų naujo konkurso skelbimas. Tam reikia naujų konkurso nuostatų. Kada jie bus parengti niekas kol kas neprognozuoja. Taigi „paūmėjimas“, atrodo, baigėsi, naujas galbūt įvyks parengus tuos nuostatus po poros mėnesių, o gal po metų, o gal ir po dvejų. Geriausia, matyt, būtų aikštę sutvarkyti įsipareigoti ne valstybės šimtmečiui, o dviejų šimtmečių jubiliejui. Tuomet jau tikrai suspėtume. Čia, žinoma, juokauju.
Bet jei aikštės sutvarkymo „motoras“ kokiu nors būdu užsivestų artimesniu metu, tuomet tam reikalui „sukti“, pasirodo, būtų įsteigta, čia kalbu rimtai, žinomų Lietuvos kultūros ir meno veikėjų (bet ne architektų ir ne politikų!) vertinimo komisija su pačia Zita Kelmickaite priešaky. Galbūt jos garsus balsas suvaldytų tą nuomonių, siūlymų ir kontrsiūlymų chaosą, iš kurio neišbrendame jau du dešimtmečius.
Priminsiu, kad nuo pat pirmųjų tos vargšės aikštės rekonstrukcijos projektų, kaip būtina sąlyga, buvo reikalaujama joje istorinių ir patriotinių akcentų: žuvusiems už Lietuvos laisvę, įrengiant nežinomo partizano kapą-memorialą, taip pat priminti XVIII a. pabaigos – XIX a. sukilimus, Lenkijos okupaciją, kovą už laisvės atgavimą 1940-1988 metais, Sąjūdį ir Lietuvos nepriklausomybės atgavimą 1988-1991 metais. Gana sunki užduotis vienai aikštei...
Priminsiu naujausią prieš keletą metų vykusį konkursą ir jo laimėtoją R.Paleko „Ramybę“, kuri taip pat turėjo paklusti ideologizuotiems reikalavimams. Architektų siūlymas „pagal aikštės perimetrą prisodinti daug medžių“, pasirodo, buvo skirtas tam, kad „sustiprėtų aikštės erdvės ryšys su buvusių KGB rūmų ir Aukų gatvės memorialu“. Keistas tikslas, tarsi iš miško geriau matytųsi tie KGB rūmai (argi jie Lietuvai tokie svarbūs?).
Tačiau įdomiausia projekto dalis – aikštės danga. Tai būtų „akmens riedulių grindinys – brukas“, architektų manymu, priminsiantis XX a. pradžios Lietuvos miestelių ir miestų aikštes. Visiška fikcija, kad tas „brukas“ sukurs „jaukią betarpišką atmosferą“ ir juo „būtų patogu judėti visomis kryptimis ištisus metus“ (artimiausia kryptis lietingą ar snieguotą dieną būtų traumatologinis punktas...).
Ideologijai skirta centrinė aikštės erdvė, iš visų pusių apsupta to miškelio, čia „numatoma vieta valstybinėms ceremonijoms bei laisvės kovotojų atminimo įamžinimui“ (betgi ant to paties bruko!), čia dar būtų „Laisvės simbolio, žuvusiųjų kovotojų pagerbimo įamžinimo monumentams vieta“. Ir visa tai tolimos senovės (šventosios giraitės aikštės pakraščiuose) ir kiek artimesnės (aikštės grindinio-bruko) apsupty. Ar labai mums reikia vėl lipti ant pseudoistorizmo grėblio? Kitas „grėblys“, nesupykite, Valdovų rūmai...
Kaip minėjau, nors šis projektas buvo konkurso laimėtojas, bet niekas nesiruošė jo įgyvendinti, jau vien dėl jo kainos (tą bruką buvo planuojama vežti net iš Vokietijos).
Kas toliau? Šių metų vieną gražią vasaros dieną ant Vilniaus mero stalo atsirado „pakoreguotas“ tos pačios architektų grupės projektas, sukurtas „atsižvelgus į Vyriausybės sukurtos darbo grupės pastabas, taip pat į visuomenės komentarus“. Iš esmės, tai... to paties projekto centrinė, taip sakant, reprezentacinė dalis. Joje per šventinius, valstybinius renginius, koncertus tilptų iki 10 tūkst. žiūrovų. Ši bruku grįsta aikštė būtų mažesnė nei ją supantis liepų parkas.
Šis darbų etapas tilptų į Vyriausybės reikalaujamą iki 2 mln. eurų sumą. Antrojo etapo kainos architektai neįvardija, tai būtų jau po 2018-ųjų, tačiau vien požeminė 200 automobilių stovėjimo aikštelė kainuotų turbūt keliasdešimt kartų daugiau. Kaip toje pasakoje: nėra pinigų švarkui, tai nusipirko nors sagą...
Kaip visada, šia proga įkišiu ir savo trigrašį. Lukiškių aikštė yra skirta ne tik pasibuvimui, bet (ko gero tai dažniausiai) tiesiog perėjimui skersai, išilgai, įstrižai, tokia jau yra ši aikštė. Todėl pagrindiniai takai turėtų išlikti, nepaisant visokių architektūrinių gudrybių. Jie turėtų būti platesni, tvirtos dangos, tokia danga, aišku, turėtų būti ir centre.
Pagal tokį išplanavimą aikštėje būtų (kaip ir dabar) aštuonios žalios salos. Jas reikėtų palikti, galbūt suteikiant šiek tiek vingiuotas formas. Svarbiausias dalykas: tose salose turėtų būti tiek pat – aštuonios dekoratyvinių skulptūrų grupės, aukštesnės nei įprastos, „lengvo kvėpavimo“, artimo priėjimo. Tokios skulptūros tiesiog sumažintų aikštę, kas irgi svarbu. Tose skulptūrose būtinai apsieiti be politikos ar dramatiškų istorijos paveikslų, jos kviestų į aikštę, siūlytų džiaugtis gyvenimu, saule, žaidžiančiais vaikais.
Vakarais skulptūrų ansambliai būtų apšviečiami įvairiomis spalvomis, tokiu būdu čia pritrauktų ir vakarinę publiką. Kiek viskas kainuotų? Kieta takų danga nebūtų kažkas neįveikiamo, žinoma, jeigu ją pasirinktume pagal savo galimybes. Skulptūras (tiksliau skulptorius) vėlgi reikėtų rinktis pagal savo kišenę. Aikštės išbraižymas kainuotų visai ne kažin kiek.
Tokia būtų tikro gyvenimo aikštė, kieta danga – pasivaikščiojimams, pasibėgiojimams ir pasivažinėjimams, žalia veja – ramesniam pastovėjimui ar pasisėdėjimui. O šeštadieniais kuriame nors kampe gal net galėtų veikti koks nors vaisių ir daržovių turgelis, visai kaip Vokietijos Bremene, primindamas ir Lukiškių turgaus šimtmečių tradiciją.
