Ypač dažnai žmonės būna nepatenkinti, kad tenka ilgai laukti eilėse poliklinikose, pirmiausia norint pakliūti pas gydytojus specialistus.
Padėtį užsimojo pakeisti prezidentė D.Grybauskaitė, pateikusi Seimui įstatymų pataisas, kurios numato, kad pavėluotai suteiktos gydymo paslaugos ligoninėms nebūtų apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto.
Suprantama, įstatymai negali daryti stebuklų – nei gydytojų atsiras daugiau, nei jų kvalifikacija pagerės. Bet teisės normos gali versti gydymo įstaigas geriau organizuoti darbą, didinti jų atsakomybę už pacientų sveikatą.
Eilės poliklinikose prie šeimos gydytojų kabinetų susidaro, kai vienam pacientui aptarnauti numatyto laiko nepakanka jo sveikatai patikrinti arba atvyksta neužsiregistravę ūmiai susirgę asmenys.
Ilgai laukti specialistų konsultacijų tenka, kai gydymo įstaigai jų trūksta ar žmonės stengiasi būtinai pakliūti pas jiems žinomą, gerai vertinamą gydytoją.
Ką čia gali pakeisti naujos teisės normos?
Teisės aktais ir iki šiol buvo nustatyta, per kiek laiko pacientams turi būti suteiktos įvairios gydymo paslaugos, tačiau jokių pasekmių šių terminų nesilaikant nebuvo numatyta.
Dabar turėtų būti kitaip – vėliau, nei nustatyta įstatymu, aptarnavusi pacientą gydymo įstaiga tai darytų jau savo sąskaita, nes PSDF neapmokėtų šios paslaugos.
Numatomi medicinos paslaugų suteikimo terminai nėra ištęsti ir turėtų tenkinti pacientus: šeimos gydytojas juos privalės priimti per septynias kalendorines dienas, specialistas – per mėnesį, per tokį pat laiką turės būti atlikti ir sudėtingi tyrimai, o planinė operacija – per 60 dienų.
Tačiau kaip reikės suktis gydymo įstaigai, kurios personalas dėl pacientų gausos tiesiog nepajėgs per nustatytą terminą susidoroti su darbo krūviu?
Pataisų rengėjai numato, kad tokiu atveju gydymo įstaiga turi pasiūlyti pacientui tokią pat sveikatos priežiūros paslaugą kitoje gydykloje, pavyzdžiui, jei šeimos gydytojas nespėja jo priimti per 7 dienas, žmogus bus nusiųstas į kitą polikliniką.
Teoriškai tokia sistema lyg ir galėtų veikti, nes ne visos gydymo įstaigos vienodai apkrautos darbu ir turbūt įmanoma rasti vietą, kur pacientas būtų aptarnautas per nustatytą terminą.
Žinoma, tam reikia, kad gydymo įstaigos bendradarbiautų valdydamos ligonių srautus ir sudarytų gerai koordinuojamą tinklą. Bet tai – sunkiai įveikiama organizacinė problema.
Tik ar patys ligoniai norės vykti, pavyzdžiui, ne pas gerai jiems pažįstamą savo šeimos gydytoją, o į kitą polikliniką?
Absoliuti dauguma tikriausiai sutiks laukti ir ilgiau nei 7 dienas, bet gydytojo nekeis, o tokiu atveju ir finansinių sankcijų PSDF negalės taikyti.
Bet tai bus paties paciento sprendimas, o jei jis ilgiau laukti nenorės ar negalės, bus priimtas kitoje gydymo įstaigoje. Rimtų ligų atveju, kai delsti nevalia, tokia tvarka gali padėti greičiau pradėti gydymą ir kai kada gal net išgelbėti gyvybę.
Vis dėlto neaišku, ar gydymo įstaigos, nespėdamos per nustatytą terminą aptarnauti ligonių, stengsis siųsti juos į kitas gydyklas.
Geri naujųjų teisės normų rengėjų ketinimai gali duoti ir priešingą efektą, jeigu gydymo įstaigų vadovai paprasčiausiai vers medikus greičiau suktis, mažiau laiko skirti paciento apžiūrai ir priimti juos kaip konvejeriu.
Tada neišvengiamai būtų padaryta daugiau diagnostikos klaidų, kai kada turinčių ir lemtingų pasekmių.
Vadinasi, diegiant naują tvarką, pagal kurią gydymo įstaigos gali netekti dalies finansavimo, būtini ir saugikliai, neleidžiantys pabloginti medicinos paslaugų kokybės tik formaliai vykdant teisės reikalavimus aptarnauti pacientus per nustatytą terminą.
Aišku, įmanoma pasiekti, kad gydymo įstaigos ir turimais pajėgumais greičiau suteiktų ligoniams pagalbą geriau organizuodamos darbą, paskirstydamos pacientų srautus ar supaprastindamos kai kurias biurokratines procedūras.
Pavyzdžiui, gydytojai daug laiko sugaišta kompensuojamųjų vaistų receptams išrašyti.
Atkreipia dėmesį ir dar viena įstatymų pataisomis numatoma naujovė – turėtų būti sukurta gydymo įstaigų veiklos vertinimo sistema ir pagal nustatytus kriterijus sudarytas jų reitingas skelbiamas viešai.
Be abejo, konkurencija visuomet yra pažangos stimulas, gydymo įstaigų reitingai gali būti ir kaip spaudimo priemonė tiems jų vadovams, kurie nori tiktai ramiai gyventi po senovei nieko nekeisdami. Bet viską įmanoma ir subiurokratinti, paversti vien formaliu dalyku.
Vienaip ar kitaip, pats sumanymas vertinti gydymo įstaigas ir jas bausti finansiškai už vėluojančias paslaugas – žingsnis naudinga pacientams linkme, nors, kaip sakoma, neretai velnias slypi detalėse.
Ar tikrai naujos teisės normos duos pacientams naudos, paaiškės tik ateityje, kai jos įsigalios.
