Mat ji, matote, nedėvėjo skaros. Mačiau motiną su išmaniuoju rankose prie Austrijos sienos atsainiai stumiančią savo penkiametę dukrelę pareigūnams. Jos žodžiai pritrenkia: „Paimkite mano vaiką į Vokietiją“.
Lyg Vengrijoje vyktų baisiausias karas. Mačiau ir vaizdą iš Vengrijos pasienio, kur keli tėvai mažyčiais vaikais lyg skydais dengiasi nuo policininkų vandens patrankos. Tada nori nenori klausi savęs, ar jūs visi tikri pabėgėliai, ar tik ciniški apsimetėliai?
Jūs kažkokie keisti man: pikti, atžagarūs, chamiški. Dažnai gerai apsirengę, puikiais išmaniaisiais telefonais apsitaisę Švedijoje reikalaujate aukščiausio lygio gyvenimo sąlygų, lyg tai būtų Dievo duota norma.
Gal tikrai buvote turtingi žmonės savo šalyje, bet tai kodėl jūs iš Turkijos, pavyzdžiui, neskrendate į Europą lėktuvais? Kam mokėti tūkstančius beširdžiams banditams, kuriems nusispjauti, ar pasieksite kitą krantą? Gal jūsų karo iškankintose šalyse vyravo nepaprastai aukštas pragyvenimo lygis? Galimas daiktas, kad išmanieji telefonai ir brangiai atrodantys drabužiai pigūs jūsų šalyje, dėl to neverta ginčytis. Juk bėga visi, kam gresia pavojus nuosavai gyvybei ar šeimai. Su tuo viskas aišku.
Bet kažkas labai negerai, kai atėję į svečią šalį, reikalaujate neadekvačios paramos net nespėję prisidėti prie bendro gėrio kūrimo. Net neišmokę nei vieno žodžio kita kalba, net nesusipažinę su vietos kultūra, tradicijomis, politine sistema, įstatymais. Tačiau, matau, esate puikiai susipažinę su išmokų dydžiais, kurie net Danijoje jūsų netenkina, nes „Danijoje jie yra lygūs 5000 DKK, kai tuo tarpu Švedijoje 10 000 SEK“, piktinasi ekrane kalbantysis.
Ir tada jūs reikalaujate nuvežti jus Švedijon. Todėl ir kyla logiškas, nors lyg ir nejautrus klausimas: ar tikrai esate pabėgėliai ar tik apsimetėliai. Matote, į Vakarus po Antrojo pasaulinio karo bėgę lietuviai, latviai, estai, suomiai (į Švediją) dėkojo visa savo siela už laisvę ir gyvenimą be karo.
Ar jie ko nors reikalavo iš juos priėmusios šalies? Ne, jie nieko nereikalavo. Jie dėkojo ir darė viską, kad atsistotų ant kojų dažniausiai patys, be jokios paramos, be jokių pašalpų. Kultūros elitas plovė indus, valė gatves, gyveno sunkiomis sąlygomis.
Iš Lietuvos nuo 1990 metų iki šios dienos į senbuves ES šalis išvyko apie 700 000 lietuvių. Ar matėte jų pykčiu iškreiptus veidus, kai jiems kažkas kažko nedavė? Nematėte. Kuo jūs tokie išskirtiniai? Prisiminkite, mes jums nieko neskolingi.
Jūs ateinate pas mus, ne mes pas jus. Ir todėl tragiškai skamba jūsų pikti reikalavimai tuojau pat duoti pabėgėlių šeimai (Švedijoje) du ar tris televizorius, tris skalbimo mašinas, kiekvienam atskirą butą, apgyvendinti miestų centruose, apie kuriuos dešimtmečiais svajoja daugelis švedų ar lietuvių gyvenančių ne miesto centre.
Ar suprantate, kad liūdnai juoktis verčia lyg ir pabėgėliai, nepatenkinti gyvenimo sąlygomis Švedijoje (!). Ypač argumentai, kaip antai „Mes manėme, kad Švedija (Austrija, Vokietija, Prancūzija, Australija) yra demokratinius principus gerbiančios valstybės. Tačiau dabar mes neatpažįstame tų šalių“. Ar tik todėl, kad negavote penkių žvaigždučių viešbučio? Be komentarų.
Ar tikrai esate pabėgėliai, kai net nesiruošiate apsistoti taikiose ES vidurio ir Rytų Europos valstybėse? Akivaizdu, kad puikiai žinote, jog 600 eurų asmeniui labai mažai Danijoje (4400 DKK), bet lietuviui ar bulgarui tai gera vidutinė alga. Tikriausiai žinote, kad Lietuvos pensininkams 600 eurų yra milžiniška suma, nes jie gauna nuo 180 eurų iki 400 eurų per mėnesį.
Akivaizdu, kad jūs ekonominę ES valstybių padėtį išmanote puikiai. Štai kodėl peršasi logiška išvada, kad jūs, reikalaujantys geriausių ekonominių sąlygų, tikrai nesate pabėgėliai. O kas tada esate? Taip atgrasiai besielgiantys, panašu, aferistai.
Žinote, tie iš jūsų, kurie reikalaus visko tuojau pat Lietuvoje, tuojau susidursite su apskritai jums nieko duoti nesiruošiančiais veikėjais, pavyzdžiui, su Biržų meru, kuris, anot jo paties, tik išprievartautas suteiks jums pagalbą. Na, kas jį prievartaus, negaliu pasakyti. Bet matydami tokį įžūlų, savanaudišką naujai atvykusiųjų elgesį, atsiras žmonių pulsiančių gelbėti nuo išprievartavimo Biržų merą.
Ar žmogus turi teisę į geresnį gyvenimą? Ne. Tokio įstatymo niekur nerasite. Bet Vakarų Europos humanizmo supratimo kontekste žmogus turi teisę į galimybę susikurti geresnį gyvenimą. Žmonės Vakaruose bendru sutarimu siekia sudaryti socialiai teisingas vienodas prielaidas siekti to geresnio gyvenimo. Vakariečiai aukojo be galo daug, kad pasiektų tokių daugmaž solidarių visuomenių statusą. O jūs reikalaujate visko iškarto, be jokių pastangų. Tai pareikalaukite to visko Turkijoje, Libane, Saudo Arabijoje. Bet šito nedarote, mat geriausių atveju būsite pridaužyti, blogiausiu – nušauti.
Tikrai nėra nusikaltimas norėti gyventi geriau. Moralinis nusikaltimas, tačiau, reikalauti gauti viską tuojau pat. Suprantu, kad žinote, kaip galima saugiai priversti Vakarų demokratijas jausti kaltės jausmą ir todėl gauti leidimą – carte blanche- kurti savo getus, religiniu pagrindu burtis į agresyvias visuomenes, kurios savo pažiūromis prieštarauja demokratijos pagrindams.
Nusikaltimas, tačiau, yra reikalauti mūsų visuomenes atmesti Vakarų judėjo-krikščioniškąją civilizaciją, jos pasirinktą demokratinį valstybės bei visuomenės valdymo modelį. Remiantis kažkokiais iš piršto laužtais religinio pliuralizmo argumentais reikalauti įteisinti viduramžiškai nežmonišką, antidemokratišką religinę sistemą – šariatą.
Australija atsakė į tokį reikalavimą tiesiai šviesiai: norite šariato, važiuokite iš kur atvykę. Australijos generalinis prokuroras Robert McClellandas pareiškė: „Mūsų įstatymai aiškūs: atvykę į Australiją turite pripažinti Australijos įstatymus. Esant kultūriniams skirtumams, galioja įstatymo viršenybė“.
Žinau ir jūs žinote, kad politikas, teisininkas, pasakęs tokią kalbą Europoje, būtų išvadintas rasistu, islamofobu. Ir jums tai patiks. Jums tai patinka, nes atmintinai išmokote utopinio komunistinio politkorektiškumo mantrą, kurią naudojate kaip šantažą savo egoizmui, savo gobšumui, įžūlumui pateisinti.
Jūs puikiai mokate ginti savo iškreiptai suprantamas žmogaus teises. Laikas išmokti ir kai kurias bendražmogiškas pamokas, kurių jums, akivaizdu, neįdiegė jūsų tėvai:
Už dyką net budelis nekaria.
Dėkokite jus priėmusiems
Niekas nieko jums nėra skolingas
Norite tapti mūsų bendruomenės nariais, gerbkite jos įstatymus
Norite būti gerbiami – dirbkite, mokykitės, švieskitės
Suvokite, kad Vakarų visuomenės už savo laisvę, demokratines vertybes, kovojo ir laimėjo.
Vakarų visuomenės netoleruos grėsmės savo iškovotoms laisvėms
Žinau, kad atvykote iš šalių, kuriose niekada nepatyrėte laisvės nuo politinės ar religinės diktatūros. Žinau, kad jūsų požiūris į valstybę tragiškai nesveikas. Mūsų buvo toks pats, bet mūsų šalyje šios patirties vis labiau atsikratoma. Žinau, kad jūsų požiūris į moteris yra niekaip nesuderinamas su pagarba lygioms lyčių teisėms. Ir pas mus tokia nepagarba, deja, nėra retas atvejis. Mes jau mokomės. Teks mokytis ir jums.
Užsigavę mano žodžių priminsite, kad ne visi bėgantys ir besibeldžiantys į mūsų duris yra chamai. Sutinku ir skubu tai pabrėžti. Tik kai matai, kad šimtai tūkstančių bėga į Vokietiją ir Švediją su šauksmu „Jūs mums turite duoti!“, o tik keletas nenoriai traukia į vargingesnes ES šalis, pradedi tuo abejoti.
Pabaigai: mūsų politikai paskelbė, kad pabėgėlių nerūšiuos. Tai yra netikrins, kas tikras pabėgėlis, o kas ekonominis migrantas. Nereikia. Vietiniai ir be jų staigiai susigaudys, kuris tikras, o kuris ne. Tie, šaukiantys „Duokite! Duokite! Duokite!“ pakiš koją pabėgėliams, pasiruošusiems visų pirma dėkoti juos priėmusiems, priglaudusiems.
Tiems, norintiems tapti lygiaverčiais mūsų visuomenės nariais. Turime tokių naujai atvykusių Lietuvoje ne vieną. Juos matydamas, džiaugiesi jų pasiekimais, jų pagarba vietinėms socialinėms bendravimo taisyklėms, demokratinėms vertybėms.
Matant juos, jau nesvarbu, ar tūlas naujai atvykęs musulmonas ar dar kas. Pasiruošusių tapti bendrą gėrį kuriančiųjų dalimi mums išties reikia, tokiems atsivers visos durys, tokie matys vietinių simpatiją ir tikrą norą padėti.
Nesutinkate, – grįžkite iš kur atėję. Pagalvokite apie tai.
