Tokius stulbinančius skaičius pateikė JAV ambasados kvietimu Lietuvoje besilankanti JAV Federalinė teisėja Virgina Kendall.
Ji sukaupė didelę patirtį nagrinėjant prekybos žmonėmis, vaikų išnaudojimo ir smurto artimoje aplinkoje bylas, yra paskelbusi daugybę publikacijų šiomis temomis.
Ketvirtadienį Klaipėdoje įvykusiame susitikime su V.Kendall dalyvavo uostamiesčio prokurorai, teisėjai, vaiko teisių apsaugos tarnybos, nevyriausybinių organizacijų atstovai.
V.Kendall aptarė prekybos žmonėmis aukų teises, į auką orientuotą požiūrį, tyrimuose sutinkamas kliūtis, teisėsaugos ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimą, apžvelgė konkrečius atvejus ir interviu metodus, pasidalijo patirtimi, kaip paskatinti nukentėjusiuosius ir liudytojus liudyti, kaip rinkti įrodymus, kaip išvengti pakartotinos aukų viktimizacijos ir pan. Prekyba žmonėmis – antras didžiausius turtus nusikalstamame pasaulyje kraunanti veikla po prekybos narkotikais.
V.Kendall pažymėjo, kad dauguma prekybos žmonėmis aukų – pažeidžiami žmonės: jiems trūksta pinigų, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, atsidūrusieji emigracijoje, nemokantys tos šalies kalbos, stokojantys išsilavinimo ir pan. Į nusikaltėlių tinklus patenka ir turintys psichikos ar elgesio sutrikimų, patiklieji, negavę šilumos ir meilės šeimose, praradusieji viltį.
Kad tokių žmonių tiek daug, kalta ir visuomenė. Prekybos žmonėmis aukos savęs vis dar nelaiko aukomis.
Gatvėje sumuštas ir apiplėštas žmogus iškart šaukiasi pagalbos, sulaukia pareigūnų atsako, aplinkinių užuojautos. Tokiu atveju nukentėjusysis žino, kur kreiptis, ką daryti – į policiją, medikus, psichologus.
Prekybos žmonėmis aukos bijo teisėsaugos, jaučia gėdą. Neretai tie žmonės neturi nei pinigų, nei dokumentų, nusikaltėliai jiems grasina susidorojimu su jais pačiais arba artimaisiais. „Prekeiviai žmonėmis – labai apsukrūs ir lankstūs, pasitaiko, kad teisėsaugos atstovai sėdi jų kišenėse“, – aiškino V.Kendall ir pateikė labai įtaigų kelerių metų senumo pavyzdį.
2010 metais pasaulyje nuskambėjo byla „Rantsev prieš Kiprą ir Rusiją“.
Dvidešimtmetė rusė Oksana Rantseva atvyko į Kiprą gavusi „menininkės“ vizą. Mergina iškart buvo priversta dirbti kabarete Limasolyje – pateko į sekso vergiją, iš jos buvo atimti dokumentai. Kai jai pavyko ištrūkti iš vergovės, paaiškėjo, kad policijos pareigūnai dirba kartu su nusikaltėliais. Oksana papasakojo pareigūnams, kas nutiko, prašė padėti atgauti jos pasą. O šie paskambino kabareto savininkui, kuris netrukus atvyko ir išsivežė bėglę atgal. Po dienos Oksana rasta negyva šalia kabareto, kuriame buvo verčiama dirbti. Nepakėlusi užgriuvusios naštos ji iššoko iš balkono.
Merginos tėvas kreipėsi į Žmogaus teisių teismą, jo ieškinys abiem valstybėms buvo patenkintas. Kipras už žmogaus teisių nepaisymą turėjo sumokėti dukterį praradusiam vyrui 40 tūkst. eurų. Rusijai skirti 2000 eurų – patvirtinimas, kad valstybė turi rūpintis savo žmonėmis, šviesti juos.
Po šio įvykio V.Kendall lankėsi Kipre, kalbėjosi su prostitutėmis dirbančiomis merginomis. Ji pastebėjo, kad šioje šalyje sutiko moterų iš Latvijos, Ukrainos, Moldovos. Tarp jai sutikusių atsiverti moterų lietuvių nepasitaikė.
„Jos vyko Kiprą dirbti prostitutėmis, bet neįsivaizdavo, kas jų laukia. 5000 dolerių per keturis mėnesius gaunanti šokėja bare dirbanti moteris kas naktį dar turi aptarnauti 8-12 vyrų. Važiavau pro viešnamius grotuotais langais, aptvertus aukščiausiomis tvoromis. Norėjau vieną jų nufotografuoti, bet staiga iššoko ginkluotas vyras. Kiprą miniu tik kaip pavyzdį, nes čia pirmą kartą pavyko pasišnekėti su moterimis, užsiimančiomis prostitucija. Tokio gyvenimo niekas savo noru nesirenka. Moterys paprasčiausia nori geriau gyventi“, – aiškino V.Kendall.
Jos teigimu, JAV maždaug 70 proc. ikiteisminių tyrimų prekyba žmonėmis bylose pradedama tuomet, kai apie įtarimus policijai praneša kaimynai, pažįstami, bendruomenių nariai. Todėl labai svarbu apie šią problemą viešai ir garsiai kalbėti, kad ją galėtų įžvelgti aplinkiniai, kad aukos neliktų be pagalbos.
