Ir suvis lengviausia televiziją apkaltinti mūsų leksikono kaita ir naujovėmis.
Tuo universaliuoju anglišku žodeliu „fuck“, jau seniai praradusiu uždraustojo statusą ne tik kabelinėse, bet ir nacionalinėse pasaulio televizijose.
Tuo iškalbingu kreipiniu „motherfucker“ (beje, mums jau seniai žinomu iš Kurto Vonneguto knygų). Tais lanksčiais „shit“, „cunt“ ar „asshole“. Kas, jei ne jie, mus labiausiai priartina prie išsivysčiusių Vakarų?
Tik truputį juokingai atrodo tos mūsų kultūringos pastangos juos paversti lietuvio ausiai mielais atitikmenimis.
Nepriklausomybės pradžioje pirmosios kartos filmų vertėjai prastai išmanė vakarietišką slengą, todėl „cool“ kadaise buvo verčiamas kaip „šalta“, kariškių vartojamas „roger“ virsdavo kreipiniu „Rodžeri“, o „it sucks“ skambėjo išvis mįslingai – „tai siurbia“.
Verčiami angliški keiksmažodžiai skambėjo taip, lyg filmų herojai, praleidę kalėjimuose du trečdalius savo gyvenimo, neabejotinai tenykštėse bibliotekose krimto Vaižganto ar Šatrijos Raganos knygas ir dramatiškomis akimirkomis prapliupdavo archajiškais „po velnių“, „prakeikimas“ ir „žaltys“.
Vėliau mūsų akiratis prasiplėtė, ir eterį užtvindė „šiknius“, „šiknaskylė“, „pyst“, „bliamba“ bei jo didenybė „šūdas“.
Žinoma, drąsių žmonių šalyje pristigo drąsos tiesiogiai versti žodį „fuck“ (jį pakeičiant „santykiavimu“, „dulkinimusi“, kartais – „tvatinimusi“). Bet štai „šūdas“ lengvai rado savo vietą.
Juk šis žodis net nėra necenzūrinis (galų gale jį vartojo ir Kristijonas Donelaitis, ir auksinio amžiaus Lietuvos kino studija), bet ir nėra pernelyg literatūrinis, kad nesukrėstų pirmą kartą skaitant „Šaunųjį kareivį Šveiką“ ar tą patį K.Vonnegutą.
Jis yra grafiškesnis ir iškalbingesnis už „mėšlą“ (kuris šnekamojoje kalboje net nėra vartojamas, nes mes su tikru mėšlu realiame gyvenime beveik ir nesusiduriame), tačiau ir ne toks riebus kaip rusiški keiksmažodžiai, kurie mūsų televizijose kol kas niekaip nedera ir yra „užpypsinami“.
Jo fonetinė struktūra skamba kietai. Jį galima vartoti bet kokiomis aplinkybėmis, ne tik perteikiant stiprią emociją, bet ir pademonstruojant drąsą ir išsilaisvinimą iš sustabarėjusių kultūrinių pančių.
Juk tik dėl televizijos visi keiksmažodžiai virto aistros, o ne klasinės priklausomybės išraiška.
Jaunimas nebevertina „šūdo“ kaip negražaus ir necivilizuoto žodžio, nes jo smarvė yra išnykusi – šis žodis smagiai tariamas nuo scenos, linksniuojamas užstalės tostuose, rimuojamas dainose.
Jis jau nebėra nusikaltėlių ar padugnių leksika ir net nebėra pavojingas – čia jums ne gėjus su pedofilais susieti. Jis apibūdina realų daiktą, bet kartu tarsi jau turi ir įvairiapusę prasmę.
Šiame politiškai korektiškame pasaulyje jis jums suteikia laisvę aiškiai reikšti mintis ir laisvai suprasti kitus. Pasijusti pažangiam, nes – atkreipkite dėmesį kada progai pasitaikius – šio žodžio jūs niekada neišgirsite tariant per Lietuvos nacionalinį radiją.
Matyt, todėl, kad tame radijuje tekstus rašo ir dirba senais laikais išsilavinimą gavę žmonės, akivaizdžiai atsilikę technologiškai ir emociškai. Ne tokie drąsūs ir „cool“ (suprask, „šalti“) kaip jūs.
Tačiau atminkite – tikėti televizija ir aklai sekti jos nurodymais visada yra blogas tonas.
