Kiti, rinkikai, negudriais pagaliais bandydavo užkasti žemėn grūdą, rankioja vaisius, sėklas ir medų. Pagal taikią ir nekonfliktišką socialdemokratų prigimtį jie turėtų būtų kilę iš pastarųjų. Maždaug, kantrus kūrybiškas darbas, arčiau žemės, arčiau šaknų.
Tačiau kažkodėl taip nėra, o žodis „medžioklė“ juose sukelia pačius atavistiškiausiu instinktus. Vien medžiotojų globėjas šv. Hubertas žino, kodėl taip yra. Gal dėl vieno iš amžinatilsį partijos bičiulio Vyrauto Petkevičiaus knygų („Apie duoną, meilę ir šautuvą“, „Didysis medžiotojas Mikas Pupkus“), gal dėl dar vieno amžintalsį partijos stulpo Algirdo Brazausko laisvalaikio pomėgių. Kaip ten bebūtų, pastaroji savaitė tapo gyvu to medėjo instinkto įrodymu.
Iš pradžių Seimas tų pačių socialdemokratų dėka gerokai pasistūmėjo įteisindamas naktinio matymo prietaisus medžiotojų arsenale. Mat, pasirodo, afrikiniu kiaulių maru grasinantis šernas yra naktinis padaras, todėl paprasta berdanke jo šiaip nenušausi.
Gal ir taip, be to, koks iš šerno rinkėjas, o va medžiotojai ir to maro išsigandę ūkininkai – visai kas kita. Galima, aišku, eiti dar toliau, ir pasiūlyti būsimiems pėstininkų kovos mašinos tiekėjams įrodyti savo produkto efektyvumą kovoje su afrikiniu maru, tačiau gal apsieisime.
Lygiagrečiai naujoji šv. Huberto reinkarnacija, dar kitaip Seime šaukiama Broniaus Bradausko vardu, ryžosi aiškintis, ar gali gamtosaugos insepktoriai tikrinti medžiotojų įkaušimo laipsnį. Šiaip tai, gal ir gali, o gal ir ne. Iš vienos pusės, šautuvas tai juk ne automobilis, juo niekas miškuose pėsčiųjų nesivaiko, iš kitos pusės, pabandyk tai paaiškinti kokiam civiliui, kuris išėjo kazlėkų, o gavo šratais į sėdimąją.
Ir dar paskanintų keliomis šūvio autoriaus promilėmis.
Tačiau smagiausia medžioklė vyko spaudos konferencijų salėse ir pranešimuose spaudai. Visa socdemų partija su premjeru priešakyje kaip vienas nusikabino nuo sienų visą arsenalą ir ėmė pliekti. Taip drąsiai, lyg būtų ant drąsos tų pačių promilių paragavę. Ir taip taikliai, lyg ant kiekvieno vamzdžio būtų bent po du naktinio matymo prietaisus prikabinę.
Bėda tik, kad pliekė sau į kojas. Pliekė savęs negailėdami, iš pradžių paskirais šūviais, po to papliūpomis, salvėmis ir kanonadomis. Atrodytų, kad juos būtų užpuolę tie pirmykščiai kardadančiai tigrai su mamutais.
Kas negalėjo nestebinti, nes užpuolikas buvo net surūdijusio šrato nevertas. Viso labo, nedidelė, pusės darbo dienos verta sensacija apie premjero žentą ir jo erškėčiuotus nuodėmių kelius valdžios pasiekimų viešinimo fronte. Paprastai į tokias pusdienio sensacijas reaguojama paprastai – atvertei popierius, parodei juodą ant balto, palinkėjai žiniasklaidai sėkmės ir atkišęs nykščius nuskubėjai sau daug aktualesniais klausimais.
Kad ir to paties socialinio modelio, kurį apibrėžiančių įstatymo pataisų pateikimas Seime jau ant nosies. Bet kur tau. Raukiasi antakiai, kibirkščiuoja akys, prisimerkia naktinio matymo prietaisai, o stambaus ir mažo kalibro nesustodami tvatyja į nuosavas pėdas. Kadangi į svetimas nelabai kaip ir įmanoma pataikyti.
Ir kai, tikiesi, jau visa amunicija iššaudyta, ir miške pabaidyta viskas, kas jame gyva, kai reiktų grįžti namolio ir riesti nebūtas istorijas apie tai, kokio baisaus žvėries būta ir kaip jis, žaizdotas dabar tekinas skuodžia į savo irštvą, ne, pasirodo, dar ne taškas. Pirmadienį LSDP Seimo frakcija išsitraukia iš užančio dar vieną, iki šiol nepanaudotą aprūdijusį naganą ir atidžiai prisitaikiusi dar kartą kala į savo jau ir taip žaizdotą pėdą.
Skųsim prokurorams Vilniaus merą R.Šimašių. Ir konservatorių lyderį Gabrielių Landsbergį taip pat skųsim. Nes jie, gyvatės, jau kokius keturius mėnesius, girdit, iš jūsų siurbia į savo kišenes vaikų darželiams skirtus pinigus.
Tai kur jūs buvot tuos keturis mėnesius, paklaustų mažiau medžioklės subtilybes išmanantis pilietis. Ir kodėl ėmėt mojuoti rūkstančiais vamzdžiais kaip tik dabar, praėjus tik kelioms dienoms po to, kai konservatoriai irgi šovė dievui į langus reikalaudami premjero galvos dėl jo žento kupros? Ar čia nebus koks sutapimas?
Taip, mielas taikus pilieti, gyvenantis toli nuo varovų, ginklų ir trofėjų. Yra toks sutapimas. Kalendorinis. Aure, nebetoli ir spalis, o tai reiškia, lygiai metus likus iki kitų Seimo rinkimų.
Ir visus tuos metus bus šaudoma taip, kad ir dievo langai barškės, ir visas miškas aidės. Ir nesvarbu, kad sau į kojas, svarbu, kad kuo daugiau triukšmo. Nes medžioklės sezonas jau atidarytas.
