Tačiau štai parašė Tomas Čyvas, pastebėjęs, kad tokios patyčios yra tikrai apgailėtinas nesusipratimas mūsų padangėje. Kaip jau tikriausiai supratote, visiškai solidarizuojuosi su šiuo visados labai įžvalgaus žurnalisto pastebėjimu, nusprendęs ir pats ta proga vis dėlto pasakyti vieną kitą mintelę profsąjungų sąjūdžio tema.
Negaliu tvirtinti, kad apstulbino, greičiau visiškai nenustebino įrodinėjimas, kad esą mums tų profsąjungų ir nereikia, neva Lietuvoje darbdaviai yra tiek sąmoningi, civilizuoti ir linkstantys užjausti savo artimą, kad jie savo valia, be jokių profsąjungų raginimo nenumaldomai gerins darbo sąlygas ir užkels darbuotojų atlyginimus iki padebesių.
Žinoma, tai primena kvailių šalies pasakas, tačiau mūsuose kretinizmas liejasi laisvai arba, kitaip tariant, šalyje, kur eilinio žmogelio, to statistinio lietuvio niekinimas, vadinant jį runkeliu ir panašiais epitetais, laikomas geru tonu, tokia tautosaką apie taurųjį, nekankinamą jokių savanaudiškumo kompleksų, darbdavį visiškai dera, yra panašus vienarūšis reiškinys.
Dar labiau absurdiški yra pasakojimai apie pyragą, kurį visų pirma reikia iškepti, o po to neva bus laikas dalintis arba įtikinėjimas, kad aukštos kvalifikacijos darbuotoją darbas pats suranda, o atlyginimas iškart yra lygiai aukštas kaip ir tokio žmogaus sugebėjimai.
Statistika prikišamai rodo, kad didėjant šalies BVP, pajamų ir pragyvenimo lygio disproporcijos padidėjo keliolika kartų, socialinė atskirtis išaugo iki badančio akis lygio. Tai paprasčiausias faktas, kurį reikia priminti tiek gudruoliams, tiek naivuoliams.
Iš tiesų, laisvoji rinka nėra toks susisiekiantis indas, kuris leistų paskirstyti pajamas daugiau ar mažiai tolygiai – augant bendrajam visuomenės turtui sąlyginis skurdas paprastai nesumažėja, o Lietuvoje jo procentinė dalis, regis, metai iš metų tik tolygiai didėja. Kita vertus, laisvosios rinkos funkcionavimo ekonominė logika reikalauja sukurti būtent pačios aukščiausios kvalifikacijos darbuotojų perteklių, tokiu būdu numušant aukštai kvalifikuoto darbo aukštą (teoriškai) kainą, ką ypač aiškiai iliustruoja augantis geometrine progresija aukštojo mokslo diplomų perteklius taip pat ir mūsų šalyje.
Užsiminęs apie šiuos tarsi ir žinomus faktus drauge noriu atkreipti dėmesį į tą paprastą aplinkybę, kad profesinių sąjungų judėjimas yra prisidėjęs prie moderniosios Vakarų visuomenės ir vakarietiškos civilizacijos tipo sukūrimo nepalyginamai didesniu laipsniu nei paprastai sugebame tai pamatyti ir įvertinti. Todėl juoktis dėl to, kad esą lietuviškos profsąjungos atstovauja tik 8% dirbančiųjų, nepatartina, nes tokiu atveju juokiamės iš savo žemo civilizuotumo koeficiento ir patys apsijuokiame kiekvieną kartą iki žemės graibymo.
Vakarietiškos visuomenės profsąjungų veikla yra vienas iš svarbiausių demokratijos įtvirtinimo veiksnių ne tik ta atskirąja prasme, kad Vakarų Europos šalyse, skirtingai nei JAV, vyrauja socialinės demokratijos tipas. Teisybė dėlei reikia pasakyti, kad demokratinio visuomenės valdymo įsitvirtinimo ryšys su sėkminga profsąjungų veikla yra dar tampresnis, nors ne visados tai sugebame pastebėti. Todėl leiskite neapsiriboti tik vienu kitu žodelyčiu ta tema, bet plačiau paaiškinti tai, kas čia turima galvoje taip tvirtinant.
Apšvietos amžiaus mąstytojai paruošė teorinį demokratinio visuomenės valdymo modelį, paskelbę naikinantį luominį visuomenės susiskaidymą visų žmonių lygybės prieš įstatymą reikalavimą. Kita vertus, plėtodami „visuomenės sutarties“ teoriją, aiškinančią politinio ir teisinio visuomenės organizavimo fakto prasmingumą, tie patys švietėjai ypač sureikšmino valstybės idėją. Valstybė čia kaip bendra valia pradedama tiesiogiai sieti su individu kaip atskira valia, įrodinėjant, kad valstybės idėja individui yra savęs kaip politinės ir teisinės būtybės identifikavimo priemonė.
Todėl čia skelbiama, kad visa tai, kas savotiškai skyrė ar skiria individą ir valstybę – patriachalinė šeima ir patriachalinė priklausomybė, Bažnyčia, įvairios žmonių organizacijos korporacinės formos – yra istoriškai netikslingi dariniai, kuriuos reikia panaikinti. Žinia, luominės visuomenės juridinės atsakomybės subjektu paprastai būdavo korporacija ( amatininkų cechas, pirklių gildija ir pan.), savo ruožtu švietėjai tiksliai numatė, kad demokratinėje visuomenėje tokiu subjektu taps atskiras individas.
Tačiau jau švietėjų paruošta 1793m. Prancūzijos revoliucija parodė, kad remiantis demokratijos lozungais yra galima užkurti labiausiai kruviną pirtį žmonėms, istorijos analai byloja, jog valstybės vardu giljotina čia darbavosi nesustodama dieną naktį. Į didesnę kraujo upę buvo įbrista tik Rusijos bolševikinės revoliucijos metu ir po to, kai suvalstybintu tapo net anksčiau tarpęs žmogaus privatumo ekonominis pagrindas.
Taigi išlukštentas iš bendruomeniškumo korporatyvinio organizuotumo formų atskiras žmogus dažnai praranda tą paskutinę apsaugos priemonę, kuri galėtų amortizuoti nemotyvuotą valstybės prievartą jo atžvilgiu.
Iš tiesų, istorinė patirtis rodo, kad ta pati Apšvietos amžiaus filosofija, kuri suformulavo visuomenės demokratinio organizavimo principus, iš kitos pusės, radikaliu korporacijos neigimu palaiko visiškai tikėtino net demokratinių lozungų pagrindu valstybinio terorizmo refleksų gyvybingumą.
Todėl galima sakyti, kad korporacijos regeneravimas, atsižvelgiant į naujas sąlygas, visados yra prasminga užduotis, jeigu iš tiesų siekiama realios žmogaus teisių apsaugos. Nesunku pastebėti, kad pakitusio pavidalo, kai kažkas prarandama, o kažkas atrandama, korporacijos principui modernioje visuomenėje atstovauja profsąjungos ir teisiškai įtvirtinta universiteto autonomijos idėja, – priminsiu, jog universitetas viduramžiais atsirado pagal tokio susivienijimo kaip „cechas“ pavyzdį.
Pakalbėjome apie profsąjungas, tačiau, tiesą sakant, jokios ramybės, taip išsikalbėjus, neapturėjau. Visą laiką širdį graužė ir graužia toliau čia minėto žurnalisto bandymas sugretinti užsipuolimus prieš profesines sąjungas su Garliavos įvykiais, raginimas nenustumti į pašales, jo žodžiais tariant, nemarginalizuoti violetine vadinamos revoliucijos dalyvių. Kaip atrodo, toks sugretinimas yra neįtikėtinai gėdingas dalykas, prikeliantis košmarišką atmintį. Jeigu leisite tarstelėti žodelyti ir šių eilučių autoriui, pasakysiu, kad Garliavos minios susitelkimas buvo tikro falšo puota, tarkime, patogus tyrimo objektas žmogaus sielos patamsių tyrinėtojui, čia galinčiam rasti visas falšo kategorijas. O bandymas savo ruožtu suplakti kokteilį iš visiškai skirtingų dalykų, tarkime, į braškių uogienę pridedant zuikio spirų, nieko gero nežada. Nekalbėkime dabar apie sukvailintus žmones ir tuos, kurie troško būti sukvailinti. Kalbant apie kitus porūšius, neabejoju nė per mikroną, kad išsilavinę, universitetus baigę žmonės palaikydami R.Venckienę (tiksliau tariant, šeimą, susidedančią iš kriminalinio pasaulio žvaigždūnų ir teisininkų) gerai suprato, jog prisideda prie Kauno banditų iniciatyvos.
Buvo labai akivaizdu, matėsi kaip per vandenį, kad gaujos vadeiva keršija sūnų nuteisusiam teisėjui ir perspėja tuos, kurie kurpia planus jį patį patalpinti visam gyvenimui už storų kalėjimo sienų. Tačiau mūsų pseudointeligentams buvo patogu stovėti toje pusėje, dedantis teisuoliais, kurios jėgos konfigūraciją sudarė banditai, prezidentė, teisininkų klanas ir minia, oponentus vadinanti pederastais. Tarsi ir labai lengvas būdas, nerizikuojant niekuo ir neįdedant daug pastangų, pelnyti teisuolių reputaciją, tačiau reikalas tas, kad stoję į žudikų pusę, Garliavos teisuoliai greitai įgavo specifinį kvapelį, smarvė impregnavosi iki pat jų sielos pakraščių, taigi visiems, jiems ir mums, būtų geriau, jeigu jie iš tiesų marginalizuotųsi, nelįsdami pernelyg dažnai viešumą. Kai šiandien taip įkvipę kariaunos veikėjai organizuoja kokias nors, tarkime, patriotines akcijas, bet kokios, net pačios tauriausios iniciatyvos yra iškart sukompromituojamos dėl tų veikėjų užnešamo tvaiko.
Tačiau jų pusėje iki šiol stovi garsioji vienuolė, laikoma vos ne nepriklausomybės simboliu, ar ne? Ką pasakysi, vargšeli autoriau, klausiate?
Priminsiu daugumai girdėtą pasakojimą apie mankurtą, paporinantį tai, kad toks tėvynę ir namus pamiršęs nelaimėlis buvo „pagaminamas“ užlipdžius žmogui ant galvos nuluptą arklio odą kruvinąja puse.
Džiūdama oda esą visai suspausdavo galvą, paversdama žmogų neadekvačiu. Tačiau ar mūsų atveju nėra panašiai, kai džiūdamas rūtų ar laurų vainikėlis visiškai suspaudžia galvą?
Gal truputėlį ir perlenkiau lazdą, taip klausdamas, ir vėl skrupulingai nesilaikiau etiketo reikalavimų, todėl nesijausiu labai nuskriaustas, jeigu redakcija išbrauks paskutinius sakinius. Kitą vertus, jaučiuosi turintis teisę taip sakyti, nes anuo metu dėl to, kad rašiau apie šią bjaurią Garliavos istoriją buvau remiamas prie sienos violetinių entuziastų, kai net buvo grasinama nužudyti jūsų nuolankų tarną, neva suteikiant jam paskutinį šansą pasitaisyti. Nepasitaisiau!
