Niekada nesupratau, kodėl žmonės jiems duoda pinigų. Gal todėl, kad pamatę žaizdą ar tuščią rankovę, pajunta baimę? Šiurpsta: „Jei neduosiu, tai dar mano šeimą prakeiks?“ O gal jaučiasi kalti, kad neduoda, nors turi.
Kartais man irgi kyla jausmas, kad nusisukdama nuo elgetos, jį nuskriaudžiu. Tačiau senė, kuri Gedimino prospekte garsiai keikiasi, atsainiai numojo ranka, kai pasiūliau bandelę su uogiene ir šokoladu. Bent jau būtų paėmusi ir palesinusi balandžius.
Prisiminiau Vilniaus elgetas, kai „feisbuke“ visi ėmė piktintis Europos parama pabėgėliams. Jiems veltui dalijami gražiausi bananai, kurių neįperka Lietuvos pensininkai. Jie griebia dalijamus drabužius, antklodes, o kai per sunku nešt – bruka į šalikelę. Kokie nedėkingi! Kvailiai tie europiečiai, kad juos viskuo aprūpina! Juk dabar jie visi lėkte lėks į Europą – taip, kaip suskrenda duonos kąsnį pastebėję kiemo balandžiai.
Lengva pastebėti krislą Europoje, bet sunku iškrapštyti iš gatvių savo pačių elgetas. Jei žvelgtume atidžiai, matytume – elgiamės visiškai vienodai, kaip tie europiečiai. Pinigus duodame žmonėms, kurie nieko doro neveikia. Prieš šimtmetį išmaldos prašytojai bent jau pažadėdavo pasimelsti už aukojančiojo sielą. Dabar vos pora močiučių prie bažnyčios kartoja „Sveika, Marija“.
Mūsų elgetos nieko nebijo – nei žmonių, nei Dievo, net policijos. Vasaromis neįmanoma prisėsti Pilies gatvėje esančioje kavinėje – iškart prisistato koks nors „Nupirkit pavalgyti“. O juk vienintelė, kuri iš tiesų prašo ką nors nupirkti, yra ryškiaspalvė Rožytė. Ji žmonių gali paprašyti ne tik centų, bet kavos ar torto. Jai smagu pasijusti ponia. Pavasarį manęs ji prašė nupirkti žibučių. Nenupirkau.
Kažin, ar kūrybingas elgetavimas Lietuvoje gali tapti populiarus. Jei elgeta prašo torto arba žibučių, gūžtelime pečiais. Argi elgeta negali būti orus ir turėti svajonių? Argi jis gali drįsti užsinorėt skanaus maisto? Tikime tik tais, kurie atvirai rodo žaizdas. Kūno kalba siunčiama žinutė „Aš esu auka“ mus įtikina labiau negu „Aš irgi esu žmogus“.
Kokie mes – tokie ir elgetos. Jei esame įsitikinę, kad gyvename nelaimingai, tada pinigų duosime tik tam, kuris dar nelaimingesnis. Tik džiugiai nusiteikę žmonės gali pastebėti mieste puikiai grojantį moksleivių orkestrą, o tada įmesti į kepurę keletą eurų. Dauguma mintija: „Kodėl turėčiau kažką duoti? Jiems ir taip linksma, juos tėvai išlaiko, aš irgi laimingas buvau, kai nereikėjo sunkiai dirbti dėl duonos kąsnio“.
Štai dabar niurname, kad į Vokietiją žingsniuojantys pabėgėliai pakeliui gauna nemokamų bananų. Pavydime pabėgėliams skiriamų išmokų, nes patys jaučiamės elgetos. Mūsų logika: „Jiems duoda, o mums neduoda“. Nesuvokiame, kad europiečiai mąsto: „Vargšai žmonės, jie griebia viską todėl, kad nieko anksčiau neturėjo“. Nesuprantame teigiamos pabėgėlių krizės pusės – galbūt visko pertekę vakariečiai išmoks dalintis, taps nuoširdesni, padėdami tiems, kuriems yra blogiau.
Lietuviams būtų labiau suprantama, jei į Europą patekę pabėgėliai būtų tučtuojau verčiami sunkiai dirbti. Mums patiktų, jei tie, kurie nenori plušėti iki kruvino prakaito, atsidurtų gatvėje. Rodytų savo žaizdas, vaikus, kalę su ką tik atsivestais drebančiais šunyčiais. Keltų gailestį, nes būtų perkarę – kaip iš koncentracijos stovyklos. Tada atsidustume: „Taip, tikrai jie yra vargšai. Ačiū Dievui, kad mes tokie nesame“.
