Šiandien pasigirstant nuomonių, kad tik brangūs advokatai gali tinkamai apginti savo klientus, klausiame: ar valstybė pajėgi suteikti kokybišką teisinę pagalbą asmenims, neturintiems kitų galimybių ginti savo teises teisme, su kokiais iššūkiais čia susiduriama? Apie tai kalbamės su Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – Teisinės pagalbos tarnyba) direktore Anželika Banevičiene, Advokatų tarybos pirmininku Ignu Vėgėle ir Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininke Loreta Braždiene.
Sklandus atstovo paskyrimas
Didžiojoje daugumoje bylų teismas neturi aktyvaus vaidmens – jis tik vertina gautus įrodymus, už kuriuos atsakingi patys proceso dalyviai. Natūralu, kad bylose dalyvaujančių žmonių teisinio išprusimo lygis labai skiriasi, todėl asmenims, neturintiems reikiamos teisinės kvalifikacijos, tinkamai sau atstovauti teisme ypač sudėtinga.
„Vien suvokimo, jog aš galiu kreiptis į teismą ir ten atstovauti savo teisėms, nepakanka. Reikalingos specialios žinios, leidžiančios tinkamai parengti procesinius dokumentus ar į juos atsikirsti – tai gali lemti bylos nagrinėjimo eigą ir patį sprendimą“, – pabrėždama teisininko pagalbos svarbą sako Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininkė Loreta Braždienė.
Sprendimus dėl nemokamos antrinės teisinės pagalbos suteikimo priima Valstybės garantuojamos nemokamos teisinės pagalbos tarnyba. Pernai Teisinės pagalbos tarnyba sulaukė daugiau nei 18 300 žmonių prašymų suteikti antrinę teisinę pagalbą – daugiau nei 90 proc. jų buvo patenkinta. Dažniausiai į šią tarnybą kreipiasi asmenys, neišgalintys susimokėti už advokato paslaugas – jie sudaro 76 proc. visų besikreipiančių asmenų.
Pasak Teisinės pagalbos tarnybos direktorės Anželikos Banevičienės, šiuo metu Lietuvoje taikomas moderniausias ir geriausiu Europoje pripažįstamas antrinės teisinės pagalbos paslaugos teikimo modelis, procedūriškai sistema veikia puikiai, bandoma ją dar labiau automatizuoti, didinti operatyvumą: „Tarnyba veikia kaip nepriklausoma institucija, kuri organizuoja, užtikrina ir kontroliuoja teisinės pagalbos teikimą asmenims, nepriklausomai nei nuo teismo, nei nuo Lietuvos advokatūros.“
L.Braždienės teigimu, teisėjai aktyviai siūlo šią pagalbą, matydami, kad ji yra reikalinga: „Į mane, kaip teismo pirmininkę, žmonės dažnai kreipiasi dėl kylančių procesinių neaiškumų, tačiau iki šiol dar neteko susidurti su nusiskundimais, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba būtų neišsprendusi advokato skyrimo klausimo. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba laiku užtikrina advokato dalyvavimą teismo posėdyje ir tais atvejais, kai įstatymų terminai labai trumpi, pavyzdžiui, sprendžiant priverstinio hospitalizavimo klausimus.“
Valstybė nežino, už ką moka
Nors Lietuvoje žmonėms suteiktos visos galimybės pasinaudoti nemokamomis advokato paslaugomis, dėl jų kokybės užtikrinimo problemų kyla. A. Banevičienė pasakoja, jog šiandien valstybė perka paslaugą net neturėdama galimybės įsitikinti jos kokybe ir apimtimi: „Teisės aktuose numatyta, kad už advokatų kokybę yra atsakinga Lietuvos advokatūra. Pati tarnyba gali tikrinti tik techninius dalykus – advokato patirtas kuro išlaidas, ar jis dalyvavo ir kiek laiko praleido teismo posėdžiuose, ar neprirašė papildomų valandų ir t. t. Iš esmės šie klausimai nesusiję su pačia kokybe.“
2015 m. I pusmetį Teisinės pagalbos tarnyba gavo 18 skundų dėl advokatų suteiktos (teikiamos) antrinės teisinės pagalbos (2014 m. – 38, 2013 m. – 52).
„Gavę žmogaus skundą ir susidūrę su kokybės problema, tokį klausimą svarstyti mes siunčiame advokatūrai, prašydami pateikti nuomonę, ar advokatas tinkamas teikti antrinę teisinę pagalbą. Visgi terminai, per kuriuos įvertinamos paslaugos, labai ilgi, o mums problemą išspręsti reikia labai greitai, kitaip žmogus teisme nebus ginamas. Taip tarnyba nuolat priversta rinktis lengviausią kelią – pakeisti advokatą“, – apie kylančius iššūkius pasakoja direktorė.
A.Banevičienė priduria, kad dažnai Teisinės pagalbos tarnybos darbas yra sutapatinamas su samdomų advokatų darbu: „Mes esame tarp dviejų ugnių – advokatūra, remdamasi advokatų nepriklausomumo principu, teigia, jog tikrinti advokatų mes negalime, teismai priekaištauja dėl nupirktų paslaugų ir dažnai nesupranta mūsų turimų įgaliojimų ir ribų, kurių neviršydami galime veikti, tad nors problemas bandome aiškintis, teikiame dokumentus, bet situacija išlieka gana problemiška.“
Pasak Advokatų tarybos pirmininko I.Vėgėlės, „kiekvieną kartą iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos gavus prašymą pateikti nuomonę, ar advokatas tinkamas teikti antrinę teisinę pagalbą, yra patikrinama, ar advokatas turi surinkęs nustatytą metinį kvalifikacijos kėlimo balų skaičių. Teikiant nuomonę taip pat patikrinama visa advokato praktikos istorija – ar jo profesine veikla yra skųstasi, ar buvo keltos drausmės bylos, ar yra skirtos drausminės nuobaudos, kaip advokatas vykdo kitas pareigas advokatūrai. Dabar galiojanti drausmės bylų nagrinėjimo tvarka numato gana ilgą nagrinėjimo procesą, todėl artimiausiu metu ketinama Teisingumo ministrui pateikti jos pakeitimus, o vėliau suderintą tvarką teikti Visuotiniam advokatų susirinkimui pritarti.“
Vis dėlto I.Vėgėlė atkreipia dėmesį ir į tai, kad neretai pareiškėjų skundai yra nepagrįsti: „Pasitaiko, kad besikreipiantis asmuo neskiria, kur yra advokato veiklos profesinis pažeidimas, o kur tiesiog nepasitenkinimas jam nepalankia teismo išvada ar nepatenkintu reikalavimu. Taip yra todėl, kad visuomenė linkusi sutapatinti advokatą su jo ginamu asmeniu ir smerkia advokatą vien už tai, kad jis atlieka savo darbą – teisėtomis priemonėmis ieško kaltę švelninančių aplinkybių ar nekaltumo įrodymų. Kažkodėl socialiai pažeidžiamiausia visuomenės dalis linkusi tikėti, kad jų reikalavimai, advokatui kaip burtų lazdele mostelėjus, turi būti teisme patenkinti, nors jie ne visada teisūs, neretai jų problemos įsisenėjusios, praleisti procesiniai terminai ar jų lūkesčiai neadekvatūs.“
Tinkama kokybė lemia sėkmingą bylos nagrinėjimą
L.Braždienė sako, kad kokybiškas atstovavimas teisme turi ypatingos reikšmės sėkmingam bylos nagrinėjimui: „Pasitaiko atvejų, kai advokatai procesinius dokumentus pateikia su trūkumais, nepateikia įrodymų, pažeidžia teismo ar įstatymo nustatytus terminus, todėl užsitęsia bylos nagrinėjimas, didėja bylinėjimosi išlaidos. Visa tai gali lemti bylos pralaimėjimą.“ Vis dėlto, jos teigimu, tokiu atveju žmonės labiau linkę vertinti galutinį teismo sprendimą ir reikšti nepasitenkinimą juo, nei vertinti galimybę, kad galbūt byla buvo pralaimėta dėl netinkamų atstovo veiksmų.
„Tikrai negalima vienareikšmiškai tvirtinti, jog tarnybos paskirti advokatai yra prastesni už privačiai samdomus. Savo praktikoje esu mačiusi įvairių situacijų – valstybės skirtas advokatas gali dirbti puikiai, o brangus advokatas dėl kvalifikacijos stokos ar nepasirengimo bylai gali ją pralaimėti“, – teigia L. Braždienė. Jos nuomone, siekiant tobulinti teisinės pagalbos institutą, pirmiausia dėmesį reikėtų sutelkti į advokatų kvalifikacijos kėlimą, atrankos kriterijų tobulinimą.
Pasakodamas apie valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančių advokatų kvalifikaciją, Ignas Vėgėlė pabrėžia, jog advokatūra sudaro sąlygas ir ji yra nuolat keliama – organizuojami kvalifikacijos kėlimo mokymai, Advokatų taryba yra sukūrusi motyvacijos mokytis skatinimo sistemą. Tačiau, pasak pirmininko, „kiekvienam seminarui ar mokymo programai reikia laiko, o advokatas, kaip individualią veiklą vykdantis asmuo, tuo pačiu metu turi uždirbti sau ir išlaikyti savo biurą. Advokatą samdanti valstybė moka jam 7–8 kartus mažiau, nei individualūs klientai moka vidutinio brangumo advokatams – čia nekalbame apie verslo advokatus, dirbančius su stambiomis įmonėmis, bankais ir panašiais klientais. Kai reikia mąstyti apie apsirūpinimą baziniams poreikiams patenkinti ir vietoje vienos bylos vesti penkias ar dešimt, sunku tikėtis, kad bylai bus skirta tiek pat dėmesio, kiek jo gali parodyti rinkos kaina paslaugas teikiantis advokatas, – pasakoja Advokatų tarybos pirmininkas. Be to, ne taip jau reta, kad apmokėjimo už valstybės garantuojamą teisinę pagalbą tvarka nesuteikia galimybės advokatui įsigilinti į bylą tiek, kiek to reikėtų. Pavyzdžiui, pasirengti bylos nagrinėjimui leidžiama sugaišti tik vieną valandą – kiekvienas teisininkas žino, kad sudėtingesnei bylai tiek laiko neužtenka. Todėl kartu su Teisingumo ministerija sutarta sistemą tobulinti.“
I.Vėgėlė teigia: „Advokatūra yra viena labiausiai savo paslaugų kokybe besirūpinanti teisininkų bendruomenė – tą rodo drausmės bylų iškėlimo statistika. Per vienus kalendorinius metus paprastai patenkinama 10 proc. pareiškėjų reikalavimų, pernai šis rodiklis advokatūroje buvo 11 proc. Jeigu palygintume, kaip ginamos vartotojų teisės, kur tenkinama 3 proc. reikalavimų, tai pamatytume, kad stereotipas, jog „varnas varnui akies nekerta“, yra nepagrįstas, susiformavęs, matyt, iš nežinojimo ar baimės.“
Reikalinga lankstesnė sistema
Norint gerinti esamą situaciją, A.Banevičienės teigimu, reikalingas lankstesnis advokatų atrankos mechanizmas, problemiška ir tai, jog su advokatais sudarytos sutartys yra neterminuotos, nėra jų veiklos peržiūros mechanizmo, kuris užtikrintų didesnę advokatų kaitą. „Mes reaguojame tik į skundus, o iš tiesų tinkama paslaugų kokybė turėtų būti užtikrinta sistemiškai. Šiuo metu yra dirbama ta linkme – žiūrima, kaip būtų galima pakelti kokybės reikalavimus, nustatyti minimalius teisinės pagalbos teikimo standartus“, – apie poreikį tobulinti esamą situaciją sako A.Banevičienė.
I.Vėgėlė pabrėžia, jog pagal šiuo metu galiojantį Advokatūros įstatymą Advokatų tarybai nėra suteiktos teisės tikrinti, ar į advokatūrą patenka etikos reikalavimus atitinkantys asmenys. „Lietuvos advokatūra šiuo metu rengia naują Advokatų etikos kodeksą, tačiau remiantis įstatymu, jis tegali būti taikomas advokatais pripažintiems asmenims. Tačiau ką daryti, kai į advokatūrą pretenduoja asmuo, ką tik pažeidęs etiką taip, kaip advokatams neleidžiama?“, – klausia Ignas Vėgėlė. „Advokatų taryba tokio asmens nepriimti į advokatų gretas neturi teisės. Tokiam asmeniui etikos kodeksas bus taikomas tik jo veikoms, kurios bus atliktos priėmus jį į advokatūrą. Tai yra nemaža problema, nes visos teisinės bendruomenės – teisėjų, notarų, antstolių, prokurorų – etikos reikalavimus taiko kiekvienam ketinančiam tapti jų bendruomenės nariu, o advokatūrai tikrinti asmens elgesio atitikties etikos kodekso nuostatoms, paradoksalu, bet neleidžia specialusis įstatymas“.
Advokatų tarybos pirmininkas sutinka, kad šiuo metu reikalinga tobulinti ir bylų advokatams paskyrimo sistemą. Pasak jo, siekdama rasti kuo daugiau veiksmingų priemonių, kaip pagerinti egzistuojančią situaciją, Lietuvos advokatūra bendradarbiauja su Teisingumo ministerija, yra suburtas specialus Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos komitetas, kuriam vadovauja advokatas Edgaras Dereškevičius, dalyvauja advokatai, praktikuojantys regionuose: „Tikimės, kad pačių sistemoje dirbančių žmonių matymas, sprendimų ieškojimas pasirodys teisingesnis, praktiškesnis ir atneš daugiau naudos teisinės pagalbos reikalingiems žmonėms“, – sako I.Vėgėlė.
