Jo teigimu, Vakarai tik kalba, bet nieko nedaro, kad Vladimiras Putinas būtų sustabdytas. Lietuvos televizijos laidoje „Dėmesio centre“ – žurnalistės Agnės Skamarakaitės pokalbis su politiku Vytautu Landsbergiu.
– Pone Landsbergi, pradėkime nuo to, kad Rusija kelis kartus pažeidė Turkijos oro erdvę. Rusijos pareigūnai pareiškė, kad taip nutiko dėl blogų oro sąlygų ir esą nereikia ieškoti jokių sąmokslo teorijų. Gali taip būti?
– Ne, tai yra nuolatiniai Rusijos politikų pliurpalai, į kuriuos nereikia kreipti dėmesio. Reikia žiūrėti, ką jie daro. Jie daro labai konkrečius dalykus, turėdami konkretų tikslą – jie nori išprovokuoti ketvirtą kariaujančią pusę. Trys kariaujančios pusės yra pakankamai didelė sumaištis. Vieną jų remia Jungtinės Valstijos, kitą – Rusija. Jau yra galimybė tiesioginio konflikto, nedaug kilometrų beliko vieniems aplink kitus skraidant. Pajungus dar vieną pusę – Turkiją, įtampa darosi dar didesnė.
– O kam Rusijai reikia dar vienos kariaujančios pusės?
– Dabartinei Rusijai ir jos vadovams reikia kuo didesnių įtampų visur, kur tik įmanoma. Tuo jie spekuliuoja ir iš to laimi savo svarbumą, įtaką. Yra gąsdinama, nes tai labai veiksmingas dalykas. Suprask, su mumis reikia kalbėtis, nes mes neprognozuojami. O „su mumis“ reiškia „pagal mus“. To ir nori pasiekti Kremliaus viršininkai.
– Turkijos prezidentas pareiškė, kad jo šalis neliks abejinga stebėtoja, kad Rusijos veiksmai, nukreipti prieš Turkiją, tuo pačiu yra veiksmai ir prieš NATO. Kokio Turkijos atsako reikia tikėtis? Ką, Jūsų manymu, Turkija turėtų daryti?
– Pats paprasčiausias Turkijos atsakas Rusijai būtų toks: pasirūpinkite, kad nebūtų blogo oro, nes jūsų lėktuvas kitą kartą gali ir negrįžti. Arba jeigu paklystate, tai palikite kilometrą arba dešimtį kilometrų iki Turkijos sienos, nes jeigu paklysite, lėktuvas irgi gali negrįžti. Tai būtų rimta kalba, o dabar padejuojama, pažadama kalbėtis. Putinas iš to tik juokiasi. Jis naudojasi žinoma formule: jie plepa, o aš darau.
– Bet NATO pasmerkė Rusijos veiksmus Turkijoje?
– Gali smerkti nežinia kiek. Kas iš to, kad smerki, bet nieko nedarai? Reikia pasakyti: pone Putinai, paruošk savo pilotams skardinius karstus jeigu ir toliau taip skraidysi.
– Tarkime, taip būtų pasakyta. Kuo tai galėtų baigtis?
– Tegul rusai galvoja, ko jie nori. Ar jie nori kaip reikiant gauti į kaktą, ar jie mano, kad kita pusė yra bailiai ir niekada neišdrįs net pasakyti. Taip Rusija ir įsismagina kasdien vis labiau. Dar užpuls ir Špicbergeną Norvegijoje, kur du rusai krapšto anglį. Ten galima padaryti karinę bazę ir apginti teisėtus Rusijos interesus. Jeigu bus leidžiama, tai tokių provokacijų bus be skaičiaus.
– Kur tos provokacijos gali nuvesti?
– Į Rusijos krachą arba į jos įsiviešpatavimą.
– Ar Rusijos įsikišimas į karą Sirijoje gali sukelti krachą pačioje Rusijoje?
– Gali, tačiau tai priklausys nuo to, kokios bus pasekmės. Dabar jie ten ramiai skraido ir muša Basharo al-Assado priešininkus, tarp kurių ir tie, kurie patį B. al Assadą nori pašalinti kaip teroristą ir vaikų nuodytoją dujomis. Apie šį faktą nelabai kas kalba, tiktai Jungtinės Valstijos vis primena, kad su vaikų nuodytoju nekalbės. O Putinas galbūt tiksi priversti Ameriką kalbėtis ir dar kartą ją pažeminti.
– Kaip galima būtų šiame kontekste vertinti Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pareiškimus, kad derybose dėl Sirijos turi dalyvauti ir B. al Assadas?
– Deja, tai yra Putino ruporas. Putinas to nori. Nežinau, gal ponia A.Merkel nesupranta, kad ji nori Amerikos pažeminimo ir nusižeminimo. Amerika juk pasakė, kad su vaiku žudiku nekalbės ir jis turi pasitraukti. O dabar ką? Amerika turės atsiprašyti už neva nemandagius žodžius dėl žuvusių Sirijos vaikų?
– Kaip Jūs vertinate prezidento Baracko Obamos politiką ir poziciją šioje situacijoje? Kas ją lemia?
– Manau, lemia jo charakterio silpnumas ir tai, kad jo komanda nėra laibai stipri. Barackas Obama kartais pasisako labai griežtai, tačiau griežtų veiksmų nėra. Jis vetavo ir iki šiol vetuoja ginklų suteikimą besiginančiai Ukrainai, nes žino, kad Maskvai tai labai nepatiks. Matyt, kai kas skaičiuoja laiką iki JAV prezidento rinkimų ir galvoja, ką dar per tą laiką reikia padaryt, ką Maskva dar gali laimėti.
– Jūsų manymu, kiek Maskva suplanavusi laimėti?
– Kiek Vakarai leidžia. Yra judėjimas viena kryptimi be atsako, be atmetimo atgal, bandant trauktis, kalbant, derinant. Mes taip pat buvome panašioje situacijoje, mūsų atžvilgiu irgi buvo panašiai elgiamasi. Bet tada buvo daugiau nuoširdumo Vakarų valstybėse.
– Kokie yra Rusijos įsikišimo į karą Sirijoje tikslai?
– Viena vertus, tai yra klasika. Putino carinei Rusijai reikia užjūrio kolonijų, ypač Viduržemio jūroje su stipria baze, kurią dar plečia. Ten įlindę jie nebus lengvai iškrapštomi, kontroliuos Viduržemio jūrą, kad Jungtinių Valstijų laivynas ten nesijaustų ramiai. O jeigu prireiks įsikišimų į Šiaurės Afrikos, arabų valstybių reikalus, bus daug lengviau ir patogiau. Galima diktuoti, galima „varinėti“ derybas ir su Palestina, ir su Izraeliu. Rusija visur darosi reikalinga, nes pavojinga. Jai visai patinka būti pavojinga ir todėl reikalinga. Gaila, kad Vakarai neišdrįsta to pamatyti ir atsakyti, kaip derėtų.
