Pastarosiomis dienomis JAV atsibudo, planuoja energingesnę nei anksčiau kovą su tariama „Islamo valstybe“, bet (ne tik ekspertų nuomone) tai tik atsakas į Rusijos veiksmus, antrinis produktas.
Be to, Vašingtonas viena akimi turės stebėti nuotaikas Saudo Arabijoje ir Turkijoje, kurių šalininkai kaunasi su B.al-Assadu ir dar nežinia, ar slapta nesidera su teroristais.
Informaciniame kare Rusijai tai paranku. Atsiribojant nuo svarstymų, kaip kas atrodo tarptautinės teisės, moralės ar visokiais kitokiais požiūriais, grynai kariniu požiūriu Rusija veikia apdairiai.
Patylomis buvo susigabentos karinės priemonės B.al-Assadui paremti. Jokio tarptautinio triukšmo, žiniasklaidos tyrimų. Neabejoju, kad panašiai, net labai iš anksto, buvo planuojamas ir Krymo užėmimas. Tai, ką matėme, buvo jau baigiamasis etapas.
Bombardavimas Sirijoje taip pat pradėtas staigiai, bet jau seniai žvalgybai nustačius taikinius, tik prieš valandą įspėjus JAV, praktiškai ties didžiausios rizikos riba, taikiniui net nesusigaudžius, kad būtent jis bus atakuojamas. O ką jau kalbėti apie skubų persigrupavimą.
Kariniu požiūriu – efektyvu. Moraliniu – kitaip. Deja, moralė politikoje, trumpam priartėjusi, vėl tolsta kometos greičiu iš visų žemynų. O karuose apie garbingus kariaujančių pusių poelgius girdėta tik legendose.
Girdimi priekaištai, kad atakuojama ne tariamoji „Islamo valstybė“, Rusijai tik juokai. Savaime suprantama, kad pirmiausia reikia išlaikyti gyvą B.al-Assadą, kuris ir pakvietė.
Jeigu Rusija mėtytų bombas į Sirijos dykumą, o B.al-Assadą tuo metu paskubomis pribaigtų opozicija, rusams jau kitą dieną tektų grįžti atgal. Vadovėlinė tiesa. Kol Rusija bus Sirijoje, B.al-Assadą ji saugos kaip akies vyzdį. Kas bus po to – jau kita politika.
Istorijoje jau esame stebėję, kaip buvęs SSRS vadovas L.Brežnevas glėbesčiuojasi su komunistais bendražygiais iš kitų valstybių ir kas po to atsitinka.
Apdaužiusi artimiausią pavojų B.al-Assadui, Rusija plečia frontą. Iš karinių žemėlapių galima spręsti, jog supa, rengia teroristams „katilą“. Daužo jų infrastruktūrą, bet grupelių, pasitraukusių į dykumą, nesivaiko. Tegu subėga į vieną vietą.
Norint sužinoti, kokia dabar iš tiesų situacija ten, reikia turėti patikimą informacijos šaltinį. Be jo girdėsime tik propagandinius Rusijos pasigyrimus ir priešingos pusės paneigimus.
Kol kas tik viena aišku – žvalgyba, nustatanti atakuotinus objektus, dirba gerai. Panikai kilti teroristų gretose yra rimto pagrindo. Teroristai, ypač atkeliavę iš kitų valstybių, net Vakarų Europos, nėra kiborgai ir, pakvipus tikru paraku, pradeda galvoti apie save, o ne vien apie kalifatą.
Teroristų „armija“ labai marga – nuo į gatvę išvytų S.Husseino karininkų iki „žolės“ į smegenis prisikimšusio „auksinio jaunimo“ iš gerovės valstybių. Laikosi tik juodu fanatizmu ir košmariška ideologija. O gal net ir ne ja, o galimybe su automatu rankoje atpalaiduoti zoologinius instinktus. Tam nereikia jokio religinio pagrindimo.
Pagaliau apsidairykime savo krašte – visas žmogžudystes lydi seksualiniai iškrypimai, tyčiojimasis. Tik čia jie pavieniai, o Sirijoje ir Irake yra proga susimesti į krūvą. Jeigu vakarietiškoji koalicija būtų išmanesnė, ji galėtų sėkmingai dalyvauti pribaigiant ne tik „Islamo valstybę“, bet ir daugelį kitais pavadinimais siautėjančių grupuočių. Surastų sprendimą ir dėl B.al-Assado.
Baltarusijos prezidentas A.Lukašenka – ne B.al-Assadas, bet vis tiek diktatorius. Bet vos tik A. Lukašenka šypteli Vakarams, bemat su Lietuva priešaky atsiranda siūlytojų jam ištiesti ranką. Tačiau vargu ar Sirijoje toks siužetas Rusijos ir JAV santykių fone įmanomas.
Ko siekia Maskva? Ne tik Lietuvoje dominuoja kelios nuomonės. Rusija nori grįžti į pasaulio žaidėjų lygą, Ukraina stumiama į užšaldyto konflikto zoną, Rusija siekia sankcijų panaikinimo, V.Putinas tolina maišto savo šalyje dėl ekonominės padėties datą, Rusija stengiasi iš anksto užkirsti kelią grįžtantiems teroristams.
Dėl pirmųjų dviejų tikslų neverta bergždžiai diskutuoti, jie jau pasiekti. Jokia pasaulio lyderių pasitarimų dienotvarkė neaplenkia Maskvos. Rusijos apstu ir pasaulio žiniasklaidoje. Ukraina tvirtai žengia į dėmesio pakraštį. Miglota tapo ir Ukrainos valdžios pozicija.
Prieš dvejus metus, komentuodama Rusijos pradėtą karą Ukrainoje, D.Grybauskaitė sakė, jog bus dar vienas užšaldytas konfliktas. Ir ji atspėjo.
Sankcijos Rusijai žlugdo jos ekonomiką, bet nedidina šios valstybės žmonių meilės Vakarams. Yra dar viena palanki Rusijai aplinkybė. Anksčiau ar vėliau „Islamo valstybė“ bus sudaužyta. Jeigu parodys, kad tai daugiausia Rusijos nuopelnas, V.Putinas Vakaruose taps didvyriu. Ir vos ne šventuoju savo valstybėje.
Rusijoje ne vien valstybinės žiniasklaidos košiama visuomenė, bet ir nedidelis būrelis liberalios opozicijos palaiko V.Putino viešai išsakytą tikslą sudaužyti teroristus jų dabartinėje irštvoje, nelaukiant, kol sugrįš į namus. Todėl maištu prieš valdžią Rusijoje net nekvepia.
