Penktus metus Sūduvos sostinėje forumus organizuojantis signataras, įmonių grupės „Arvi“ tarptautinių ryšių ir komunikacijos vadovas Algirdas Kumža šį kartą į susitikimą pakvietė signatarą, žurnalistą, redaktorių, neseniai knygą išleidusį Rimvydą Valatką; Vytauto Didžiojo universiteto Regionalistikos katedros vedėją profesorių Edgūną Račių; keliolika kalbų mokantį filosofą Naglį Kardelį bei musulmonų kraštų meno ir kultūros tyrinėtoją Godą Jurevičiūtę.
„Ar persiimti baime, ar mąstyti pozityviai? Kaip pabėgėliai pakeis kiekvieno iš mūsų gyvenimą? Kokie tai žmonės?“ – kreipėsi į svečius forumo moderatorius A.Kumža.
„Jie visi yra labai skirtingi, lygiai kaip ir mes. Natūraliai ieškome žmonių, panašių į mus. Tačiau juk visi mes kvėpuojame, valgome, miegame. Klausimas, ar jie skirtingi, yra gan primityvus. Konfliktų gali kilti ir tarp lietuvių. Neabejotina, jog tarp pabėgėlių būtų tokių, kurie mums būtų nepriimtini“, – teigė E.Račius.
Devynis mėnesius Indonezijoje, musulmoniškame krašte, gyvenusi G.Jurevičiūtė sakė nemananti, jog pabėgėliai yra specifinė grupė, nelinkusi integruotis.
„Protingam žmogui pirmiausia turi kilti klausimas, ar tūkstantis žmonių, kuriuos ketinama priimti Lietuvoje, yra problema? Mes visi šioje žemėje esame pabėgėliai. Tik vieni turime stogą virš galvos, kiti – ne.
Prisiminkime istoriją. Po Antrojo pasaulinio karo iš savo vietų buvo pakelti 12 mln. vokiečių, 1,5 mln. lenkų, 77 tūkstančiai slovakų išmesti į vengrų vietas, perkėlimą patyrė ir dalis ukrainiečių.
Jeigu sudėliotume prioritetus: pernai Lietuvoje 11 tūkst. žmonių daugiau mirė nei gimė, 17 tūkst. daugiau išvažiavo nei sugrįžo.
Dėl pabėgėlių dangus griūva Vokietijoje, ne Lietuvoje. Kad ir kiek jų pas mus atvažiuotų, po pusmečio išvažiuos.
Girdėjau pasipiktinimų, jog esą pabėgėlių mobilieji telefonai geresni nei mūsų. Tai džiaukitės, – ne ubagai atvažiuoja“, – nevyniojo žodžių į vatą R.Valatka.
E.Račiaus teigimu, klaidinga manyti, jog pabėgėlių problema atsirado tik šiemet.
„Nelegalios migracijos srautai visada buvo dideli, šiemet jie ūgtelėjo tik šiek tiek.
Sirams bei žmonėms, gyvenantiems šalia Sirijos esančiose valstybėse, trūko kantrybė, todėl jie nusprendė persikelti į Europą, kol Sirijoje pasibaigs sunkūs laikai.
Perkeltųjų stovyklose ėmė trūkti maisto. Šeimos išsiunčia vieną iš sutuoktinių, kad šis įsitvirtintų Europoje.
Sirijoje esu buvęs tris kartus. Žmonės seniai norėjo iš jos išvažiuoti, tačiau tam trukdė labai griežtas režimas. Didžioji dalis sirų mano, jog dabar išvyksta laikinai“, – pasakojo E.Račius.
Niekam nėra paslaptis, jog didelė dalis Lietuvos gyventojų į galimą pabėgėlių apgyvendinimą mūsų šalyje žiūri neigiamai. Juos baugina svetimšalių religija, tradicijos.
„Europa žiūri, kaip mes reaguosime. Jei pasirodysime esantys bailiai ir provincialai, Lietuva bus traktuojama kaip nebrandi valstybė.
Vienas kitas tūkstantis pabėgėlių iš Artimųjų Rytų nėra tokia rimta problema kaip lietuvių emigracija. Problema yra mūsų pačių požiūris į pabėgėlių problemą.
Mes nemąstome dosniai, skalsiai ir, galų gale, krikščioniškai. Turime būti stiprūs pažvelgti į save kito akimis, reaguoti be panikos.
Europa stagnuoja dėl to, jog esame įpratę gyventi ramiai. Pabėgėliai mums meta metafizinį iššūkį, veikia kaip šaltas dušas.
Yra didelis pavojus ir kvailybė manyti, jog išliksime komforto zonoje. Įžengėme į turbulenciją“, – pabrėžė N.Kardelis.
Forume dalyvaujantis Teisingumo ministerijos viceministras Julius Pagojus auditorijai priminė dar vieną beprasmį lietuvių priekaištą pabėgėlių adresu.
„Visuomenėje kilo pasipiktinimas informacija, jog kiekvienam pabėgėliui valstybė skirs po 600 eurų.
Noriu pabrėžti, jog tiek valstybei kainuos paslaugų paketas vienam pabėgėliui. Žmogui liks apie 100 eurų. Nemanau, kad jie iš tiek išgyventų, todėl ieškosis darbo. Vokietija tokiam paketui skiria 700 eurų“, – teigė S.Pagojus, priminęs, jog tūkstančio pabėgėlių galime ir nesulaukti, nes kol kas nuo negandų savo šalyse bėgantys žmonės nenori vykti į Lietuvą.
R.Valatka forumo dalyviams priminė 1989-uosius, kai į Lietuvą iš Armėnijos plūstelėjo kraupų žemės drebėjimą patyrę žmonės.
„Tuomet į Lietuvą per savaitę atvykdavo po pusantro tūkstančio pastogės netekusių armėnų.
Prisiminkime tą laikmetį. Lietuvoje nieko nėra. Nei laisvų butų, nei pagal korteles perkamo maisto. Buvome neturtingi. Ar lietuviai tuomet piktinosi pabėgėliais?
Dabar esame daug turtingesni, tačiau elgiamės kitaip.
Kokia alternatyva? Šaudyti. Tik tai pabėgėlius sustabdytų. O kas atsitiktų su mumis, kaip su krikščioniais? Mes taptume fašistais. Neturime alternatyvos, turime padėti tiems žmonėms“, – R.Valatkos žodžių marijampoliečiai klausėsi nuščiuvę.
E.Račiaus nuomone, sienų statymas ir šaudymai nepadės. Profesorius priminė Berlyno sienos istoriją, kai žmonės veržėsi per ją, nebodami šūvių.
„Mes nesame traukos šalis. Irakiečiai per Lietuvą traukia į Suomiją, Lietuvoje stabtelėdami nebent atlikti gamtinių reikalų“, – ironizavo profesorius E.Račius.
Jam antrino A.Kumža: „Kai kas sako: „Pabėgėliai pas mus neatvažiuos, nes jiems čia per šalta. Bet jie veržiasi į Suomiją, Švediją, kur daug šalčiau nei Lietuvoje“.
Forumo svečių nuomonės dėl integracijos sutapo, – visiška integracija bemaž neįmanoma.
E.Račius priminė, jog aukščiausioji mūsų šalie valdžia apie integraciją ir nekalba: „ Pabėgėlius priimsime pa-lai-ky-ti. Kiek žinau, penkerius metus“.
Su musulmonų gyvenimu iš arčiau susipažinusią G.Jurevičiūtę piktina komentarai viešoje erdvėje.
„Labiausiai bijome musulmonų. Apie gerus dalykus jų gyvenime niekas nerašo. Antraštės mūsų žiniasklaidoje – siaubingos“, – teigė G.Jurevičiūtė.
R.Valatka rado dar vieną pavyzdį iš mūsų šalies istorijos.
„Vytautas Didysis į Lietuvą atvežė karaimų, totorių. Jie visi – musulmonai. Ar turėjome problemų? Ne.
Mes turime norėti, kad pas mus, kaip į Vokietiją, veržtųsi pabėgėliai. Tuomet būtume turtinga šalis. „Mylėk savo artimą kaip pats save“. Mes užmirštame šį dalyką“, – kalbėjo R.Valatka.
N.Kardelio manymu, nereikėtų manyti, jog islamas ims dominuoti pasaulyje: „Islamas dabar yra gūdžiame civilizacijos užkampyje, kurį palaiko naftos doleriai“.
Marijampolietis Vytautas Gaulia forumo svečiams replikavo, jog svarstydami pabėgėlių iš Artimųjų Rytų problemas pamirštame savo tautiečius iš Karaliaučiaus krašto, Baltarusijos, kurie nori sugrįžti į Lietuvą.
„O kur jie buvo pastaruosius 50 metų?
Mano šeima buvo ištremta į Sibirą. Mama kalbėdavo, jei būtų 1949–1956 metais leidę, pėsčiomis iš Sibiro būtų grįžusi.
Kodėl jūsų minimi žmonės negrįžo į Lietuvą iš tremties, kai buvo leista?
Palikime juos ramybėje, jie pasirinko būti rusais. Valstybė negali nuspręsti, kur žmogui gyventi geriau“, – neslėpė savo požiūrio R.Valatka.
A.Kumža papasakojo apie savo pokalbius su JAV bei Rusijoje gyvenančiais lietuviais, kurie dažnokai tvirtindavo, jei Lietuva būtų laisva, kEliais pareitų.
„Lietuva tapo laisva, kodėl neparėjote?“, klausiau aš jų. „Tai kad jau pripratome, turime savo gyvenimą“, – atkartojo išeivių mintis A.Kumža.
Filosofo N.Kardelio nuomone, lietuviai stokoja vitalinės energijos: „Tarsi mums kas draudžia ar trukdo gyventi visaverčiai. Visos problemos kyla iš mūsų pačių, jų pridarome iš nieko. Nereikia kurti sąmokslo teorijų, nereikia jų priimti už gryną pinigą“.
Forumo dalyviams, nusiteikusiems prieš pabėgėlius, R.Valatka pasiūlė: „Įsivaizduokite, jog jūs, tarkime, iš šios vietos negrįšite į savo namus, kuriuose liko jūsų visi daiktai, turtas. Jus pakėlė ir išvežė nežinia kur. Kaip jūs jausitės?
Jei galime parodyti empatiją, – dar esame žmonės, jei ne, – vadinasi, su mumis kažkas negerai“.
