Abiejų pabėgimų – iš Lietuvos ir Didžiosios Britanijos – tema buvusiems bankininkams nėra maloni. Apie tai, kaip pusketvirtų metų jie gyveno Londone, skaitykite čia.
O kaip Lietuvoje banką valdę verslininkai atsidūrė Didžiosios Britanijos sostinėje? V.Antonovas tvirtino, kad 2011 metų lapkritį būdami komandiruotėje Ukrainos sostinėje Kijeve jie su R.Baranausku neketino bėgti.
„Mano sąskaitose buvo nemažos sumos, vien „Snoro“ valdomame „Latvijas Krajbanka“ aš laikiau 5,5 milijono JAV dolerių. Jei būtume žinoję, kad tokia operacija rengiama, būtume jai iš anksto pasiruošę“, – paaiškino pašnekovas.
Buvęs pagrindinis „Snoro“ akcininkas tikino, kad tada jį ir šio banko prezidentą R.Baranauską pakvietė į Lietuvos banką įregistruoti naujo kapitalo – 55 milijonų eurų.
Sutarta data – 2011 metų lapkričio 18-oji, penktadienis.
Tačiau kažkas, į R.Baranausko elektroninį paštą lapkričio 16-ąją pasiuntęs kvietimą iš Lietuvos banko, pamiršo ištrinti prisegtą dokumentą arba netyčia jį prikabino.
Atsidaręs jį kompiuterio ekrane ir pradėjęs skaityti R.Baranauskas nustėro. Tai buvo Lietuvos banko sprendimas paskirti naują „Snoro“ administratorių Neilą Cooperį.
„Snoro“ akcininkai iš Kijevo paskambino Lietuvos banko vadovui Vitui Vasiliauskui ir paprašė nedaryti skubotų žingsnių, pažadėjo po dviejų trijų valandų atskristi į Vilnių ir sėsti prie derybų stalo. Tačiau šis nesutiko.
Privačiu lėktuvu V.Antonovas nuskrido į Latviją, bandydamas gelbėti „Snoro“ valdomą banką „Latvijas Krajbanka“.
Vėliau jis grįžo į Kijevą, o iš ten abu bankininkai išskrido į Londoną ir prisistatė policijai.
Ten jie paprašė palikti vadinamąjį žaliajį koridorių į Lietuvą, kad galėtų vykti duoti parodymų.
„Pagal iš anksto suregztą planą mus ketino išsikviesti neva dėl banko kapitalo padidinimo, o iš tiesų planavo suimti, uždaryti į Ukmergės areštinę, po to – į Trakų.
Po tardymų šaltose ir purvinose areštinėse būtume viską pasirašę ir bankas būtų tyliai perimtas. Tačiau tie, kurie vykdė šį jiems nurodytą planą, padarė klaidų. Jie pervertino save ir neįvertino mūsų“, – kalbėjo V.Antonovas.
Kodėl rusų verslininkas mano, kad jis ir R.Baranauskas būtų buvę uždaryti Ukmergės areštinėje – juk Vilniaus centre yra tam tinkamas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas?
„Man pavyko gauti mūsų sulaikymo planą, laikiau jį savo rankose. Mus būtų vežę į Ukmergę, kad nerastų nei artimieji, nei advokatai, – slaptą planą atskleidė pašnekovas. – Visoje buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje kalėjimai yra baisūs.
Mes juk nesame profesionalūs gangsteriai, būtume neištvėrę ir pasirašę sukurptus dokumentus.
Paskui galbūt mus būtų radę mirusius nuo infarkto arba pasikabinusius ant virvės. Juk suvaidinti savižudybę taip paprasta!“
Baimė dėl gyvybės abu vyrus privertė bėgti ir iš Didžiosios Britanijos.
Londone vyko ir uždaras teismo procesas, kuriame buvo sprendžiama, ar yra grėsmė įtariamųjų gyvybei. Teismo nutartyje esą yra ir tokia frazė: „Mes suprantame, kad juos užmuš, bet tai ne mūsų problema.“
Išskirtiniame interviu „Lietuvos rytui“ V.Antonovas tvirtino, kad jiems su R.Baranausku likti Didžiojoje Britanijoje buvo labai pavojinga.
Pabėgimas – gerai suplanuotas
– Kaip jūs iš Didžiosios Britanijos pabėgote į Rusiją ir kodėl šiame jūsų biure nėra R.Baranausko? Tikėjausi ir su juo pakalbėti, – „Lietuvos ryto“ žurnalistė paklausė V.Antonovo.
– Pabėgimas buvo kruopščiai suplanuotas, ir ne per dieną. Mes neabejojome, kad ši operacija pavyks.
Raimondas yra čia, saugioje vietoje. Žmonės, kurie rūpinasi mūsų saugumu, patarė jam dar nesirodyti. Mes dabar esame labai nenaudingi kai kuriems Lietuvos valdžios atstovams.
Todėl jų nurodymu gali būti surengta provokacija.
Bet viską, ką jums sakau, mes apmąstėme kartu.
Mes su Raimondu esame kaip broliai dvyniai, susieti panašaus likimo. Kartu daug išgyvenome, daug praradome.
– Šių metų spalio 2-ąją buvo surengtos dar vienos „Snoro“ turto varžytynės. Jums skaudu tai girdėti?
– Mes su R.Baranausku daugiau kaip dešimt metų kūrėme kompaniją, o ją iš mūsų pagrobė ir toliau grobsto. Emociškai mes jau pripratome, įgijome imunitetą. Kas prarasta – nesugrąžinsi.
Tik Raimondas labai stipriai išgyvena dėl banko užgrobimo, suteršto gero vardo ir atimto tikslo, kurio jis siekė visą gyvenimą.
Pripažinsiu, dėl smūgio reputacijai ir man nemalonu – jai susikurti reikia daug laiko, o prarasti galima per dieną.
Juk „Snoras“ nebuvo nacionalizuotas – toks procesas vyksta kitaip: bankas liaunasi dirbti, akcininkai kreipiasi į valstybę pagalbos, kad verslas būtų išgelbėtas.
Pavyzdžiui, Latvijos „Parex“ buvo nacionalizuotas, vėliau pertvarkytas į blogą ir gerą bankus be jokių baudžiamųjų pasekmių.
Laikinasis „Snoro“ administratorius taip pat buvo parengęs banko restruktūrizavimo planą – atskirti į gerą ir blogą. Tačiau Lietuvos bankas to neleido.
Taigi „Snorą“ tiesiog išjungė iš lizdo, net nebaigę patikrinimo. Jį sunaikino! Kreditų portfelį pardavė kažkokiam neaiškiam investuotojui. Parduota buvo su protu nesuvokiama didžiule nuolaida!
Mūsų grupė valdė ir 49 procentus oro linijų bendrovės „AirBaltic“ akcijų. Jos buvo parduotos pusvelčiui.
Jeigu mes su jumis išeitume į Maskvos gatves ir paklaustume dešimties žmonių, ar jie nenorėtų nusipirkti pusės „AirBaltic“ bendrovės vos už 240 tūkstančių eurų, visi dešimt atsakytų teigiamai.
Bendrovės „Finasta“ ir „Verslo uostas“ buvo parduotos dar absurdiškiau. Juk jų veikla buvo pelninga – mes padėjome joms ištverti sunkmetį.
O kokius fantastiškus honorarus susižėrė buvę „Snoro“ bankroto administratoriai iš užsienio!
Tie, kurie išparduoda mūsų turtą, irgi neblogai uždirba. Aš jau nekalbu apie sumas, kurios dalijamos po stalu.
– Vadinasi, banko bankrotas yra verslas?
– Tai didžiulis verslas. Faktiškai nieko nedarant susižeriami dideli pinigai.
Tačiau reikia atminti: kai iš turtingų žmonių ketini atimti didelį turtą, vertą ne vieno milijardo eurų, reikia tai gerai apmąstyti.
Viską galima buvo padaryti gerokai paprasčiau. Jei aš buvau nepageidaujamas Lietuvos rinkoje, galėjo mane pasikviesti ir pasakyti: „Vaikine, pasirašyk dokumentą, kad parduodi savo banką už litą, ir dink iš čia. O jei nepasirašysi, tavęs laukia prokurorai.“
Būčiau pasirinkęs pirmąjį variantą – kas gi norės kovoti su valdžia?
Tačiau jei iš manęs būtų paėmę banką už vieną litą, niekas nebūtų iš to uždirbęs.
Puolami ir artimieji
– Ką ketinote daryti, jei Lietuvos banko vadovas V.Vasiliauskas po jūsų skambučio iš Kijevo būtų sutikęs susitikti ir kartu spręsti „Snoro“ likimą?
– Kai vadovauti Lietuvos bankui ėmė V.Vasiliauskas, ši įstaiga tapo sunkiai pasiekiama.
Su mumis jis kalbėjo vos kartą – 2011 metų liepos 19-ąją. Pokalbyje dominavo tema, koks blogas mūsų bankas ir kam mums „Lietuvos rytas“ (bankas „Snoras“ buvo įsigijęs 34 proc. šios žiniasklaidos grupės akcijų. – Aut.).
Pasakiau V.Vasiliauskui, kad mūsų nedomina, ką rašo „Lietuvos rytas“. Aš net lietuviškai skaityti nemoku! Dar pridūriau, kad Lietuva – Europos šalis, o juk Europoje spauda yra laisva.
Taip pat paaiškinau, kad žiniasklaidos bendrovės akcijas pirkome per sunkmetį, kai jai reikėjo padėti. Tada mes vadovavomės tik ekonomine logika: „Lietuvos rytas“ – ne tik dienraštis, o didelė grupė, turinti ir nekilnojamojo turto, biurą sostinės centre.
Apie valandą trukusiame pokalbyje dalyvavo trys Lietuvos banko atstovai ir žinomas ekonomikos ekspertas.
Paskui dar du kartus su Raimondu vykome į Lietuvos banką pasitarti. Pirmą kartą su jo darbuotojais kalbėjomės apie naują investuotoją – patikimą britų bendrovę.
Antrą kartą ten buvome 2011 metų spalio viduryje, kai mums pratęsė leidimą valdyti „Snoro“ banko akcijas.
Lapkritį būdami komandiruotėje Kijeve, kur aš turėjau banką, prašėme V.Vasiliausko vėl susitikti, tačiau jis nesutiko.
Beje, mano žmonai Kijeve priklauso namas, kurį „Snoro“ bankroto vykdytojai bando atimti. Manau, jiems tai pavyks.
– Banko „Snoras“ žlugimas kirto ir jūsų šeimų nariams?
– Taip, ir Londone vyksta procesas dėl turto, į kurį proceso užsakovai jau investavo labai daug. Bet ten jie nieko negaus, tik nulį.
Iš mano žmonos nori atimti nekilnojamąjį turtą ir Anglijoje, ir Rusijoje.
Karas ir puolimas vyksta jau daugiau kaip trejus metus. Londone mus vis gainiojo po teismus. Uždirbti pinigų ten buvo neįmanoma, todėl spjoviau ir išvykau namo. Mano žmona ir vaikai liko Anglijoje, ten ir dabar gyvena.
O dabar viskas čia prasideda iš naujo. Teisininkai jau rengia ieškinį Lietuvai, remdamiesi 1992 metų Lietuvos ir Rusijos susitarimu dėl bendrų investicijų apsaugos.
Ieškinys sieks 2,5 milijardo eurų – į jį neįskaičiuota moralinė žala, padaryta mano dalykinei reputacijai.
Puolimas – ant kilimo tako
– Tikinote, kad žinote jūsų sulaikymo Lietuvoje 2011 metais planą. Kur jus ketino suimti?
– 2011 metų lapkričio 18 dieną, penktadienį, mes būtume įregistravę papildomą kapitalą.
Tada būtume vykę į savo banką švęsti. Buvo įprasta, kad Raimondas palydėdavo mane iki Vilniaus oro uosto.
Buvo suplanuota ant kilimo tako sustabdyti man priklausantį lėktuvą, jo įgulą sulaikyti 48 valandoms. Iš lėktuvo mane būtų vežę į Ukmergę.
Tuo metu R.Baranauskas jau būtų grįžęs į namus – jį planuota išversti iš lovos ir taip pat vežti į Ukmergę.
Viskas turėjo būti padaryta taip, kad pirmadienį teisme būtume prisipažinę ir pasirašę viską, ko būtų panorėję šio plano rengėjai. Kad ateityje nepaduotume ieškinių prieš juos.
Kai rengi planą užgrobti didelę privačią nuosavybę, reikia daugiau kruopštumo. O vykdytojai padarė klaidų.
– O kas buvo užsakovai?
– Manau, tai buvo politinis užsakymas.
Jūsų šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė „Snorą“ pavadino rusišku banku. Negi ji tokia neišsilavinusi, kad taip kalbėjo apie tikrą Lietuvos įmonę?
Taip, „Snoras“ nepriklausė švedams, nesustabdė veiklos 2008 metais.
Mes nesiliovėme teikti paskolų, neatiminėjome iš savo kreditorių butų ar verslo.
Priešingai, stengėmės kalbėtis su sunkumų prislėgtais klientais. Tik tie, kurie nesuprato, keliavo į teismą.
Dabar skandinavai uzurpavo bankų verslą Lietuvoje. Jei tai rinkoje yra gerai, tai mane turbūt ne to mokė universitete arba aš kažko nesuprantu ekonomikoje.
Draugai puolė prie lovio
– Manote, kad jus būtų palaužę psichologiškai?
– Taip, pirmiausia psichologiškai, o paskui – ir fiziškai.
Kai žmogaus gyvenime viskas klostosi gerai ir staiga jis atsiduria už grotų, sugniuždyti nesunku. Be to, kalėjimai tai daryti gerai išmokę.
Ačiū Dievui, mes to išvengėme.
– Manote, Dievas jus saugo?
– Jeigu aš prieš jus sėdžiu ir dar tokiame gerame biure, vadinasi, saugo. Tikiu Dievą.
Mano biure ant sienos yra kryželis. Aš lankausi cerkvėje.
– Meldžiatės?
– Meldžiuosi prašydamas Dievo sveikatos, globos šeimai ir sėkmės. O melstis prašant pinigų – nuodėmė.
– Kol neatsistojote ant Rusijos žemės, jautėte baimės jausmą?
– Taip, aš esu žmogus ir baimės jausmas man nėra svetimas.
Juk visi žmonės nori gyventi, būti laisvi.
Bet negalima baimei leisti išjungti smegenų veiklos. Jei mąstymas išsijungia, tada jau blogai.
Baimę reikia panaudoti tam, kad sutelktum valią. Kai atsidūriau Londone, neleidau stresui manęs užvaldyti. Būtų kvaila išeiti iš proto tokiam jaunam.
Todėl suėmiau save į rankas ir į tą sudėtingą situaciją žvelgiau kaip į asmeninį verslo sandorį – turėjau daryti viską, kad jis būtų sėkmingas.
Kiekvienas vyras turi pakovoti savame kare. Taip galvoje atsirado veiksmų planas.
– Ar daug bendražygių praradote?
– Neslėpsiu – buvo skaudu suvokti, kad 95 procentai žmonių, kurie mane supo, džiaugėsi tuo, kas man atsitiko.
Su tais žmonėmis aš kartu dirbau, valgiau, poilsiavau. O jie ėmė grobstyti mano turto likučius.
Toks elgesys jau aprašytas literatūros klasikos kūriniuose, tad už tai pykti būtų beprasmiška.
Tačiau tuo pat metu mano kelyje atsirado žmonių, užsieniečių, kurie nepaisydami mano pašlijusios reputacijos puolė padėti.
Beje, gyvendamas Londone išmokau žaisti polą. Veždavau sūnų į treniruotes ir nutariau, užuot jo laukęs, pats pramokti žaisti.
– Vadinasi, įtariamojo gyvenimas Didžiojoje Britanijoje turėjo ir pliusų?
– Taip. Prieš tai kelerius metus gyvenau įtemptai, nuolat skraidžiau lėktuvais. O ten atsirado daugiau laiko praleisti su šeima.
Ten gimė dukrelė, jai dabar – treji metai.
– Ar dabar Rusijoje jaučiatės saugus?
– Taip, ir išvykti iš jos kol kas neturiu jokio noro. Yra rusų patarlė: kur gimei, ten ir esi naudingas.
Todėl mes iš naujo kursime kompaniją – nuo nulio.
Mūsų versle svarbiausia – ryšiai ir žinios. To neįmanoma atimti.
– Vėl kursite bankus ar pasirinksite kitą sritį?
– Bankų verslas dabar nėra labai madingas – mūsų veikla bus susijusi su investavimu.
Dabar pasaulyje viskas greitai keičiasi. Todėl yra daugybė galimybių. Svarbu suspėti ir tinkamai pasirinkti.
– Ar ketinate vėl būti toks pat turtingas?
– Taip, per trejus metus vėl susikursiu verslo imperiją. Aš nebijau dirbti – tai darau iki vėlyvo vakaro.
Dar laukė susitikimai
Kol kalbėjomės su V.Antonovu, jo rankose be paliovos skambėjo du telefonai.
Kai kuriuos skambučius verslininkas atmesdavo, siųsdavo žinutes, o į kitus atsiliepdavo ir tardavosi dėl susitikimų įvairiuose Rusijos miestuose.
Nors buvo jau vakaras, kai dauguma iš darbų traukia namo, biuro posėdžių kambaryje ir laukiamajame dar lūkuriavo kostiumuoti vyrai.
Vairuotojas iš biuro mane išvedė pro kitas duris, vedančias tiesiai į garažą, o iš čia – į gaudžiančias Maskvos gatves.
