Naivus Vokietijos kalėjime sėdinčios lietuvės R.Aleksandravičiūtės laiškas pasiekė mūsų redakciją. Ji įspėja tautiečius: „Būkite atsargūs, nepakliūkite į nusikaltėlių spąstus. Nesutikite paimti iš vokiečių namų tai, ką jūsų prašys parvežti į Lietuvą. Dabar sėdžiu kalėjime už tai, kad sutikau paimti tai, ką man liepė“.
Jaunos moters laiškas iš pirmo žvilgsnio skamba kaip geranoriškas perspėjimas patikliems žmonėms, tačiau daugumą lietuvių, kurie yra girdėję apie serijas tokio pobūdžio apgavysčių, jis tik juokina.
Ši schema puikiai pažįstama Lietuvos policijos pareigūnams, bet vokiečiams yra nauja nusikaltimų rūšis. Vienišiems žmonėms kas nors skambina į namus ir sako, kad jų artimieji sužeisti avarijoje. Tada pasiunčia savo žmogų paimti pinigų, kurių tariamai reikia „sužeistam“ artimajam.
„Toji mergužėlė pakliuvo, o dabar bando teisėsaugai „plauti“ smegenis, kad ji naivi it vakar gimusi. Tokią reikia bausti kuo griežčiausiai“, – rašė vienas iš internautų.
Pasivadino vokiška pavarde
Tokias užduotis ir atliko R.Aleksandravičiūtė. Susisiekiau su Ritos Aleksandravičiūtės advokatu Bernhardu Liowenbergu. Teisininkas gina lietuvės interesus ir bando pats susivokti, ar ši yra nusikaltėlė, ar organizuotos grupės auka.
Ją ginančiam advokatui vokiečiui Ukmergės gyventoja teigia, kad tikrai nežinojusi, ką jai reikės paimti.
„Už ką Rita buvo areštuota?“ – paklausiau advokato.
„Ji nuvyko pas seną damą, kuriai telefonu buvo pasakyta, kad sunkiai sužeistas jos anūkas. Moteris turėjo perduoti pasiuntinei 700 eurų, tačiau lietuvė buvo sulaikyta. Ji prisistatė ne savo, o Christinos Janis pavarde“, – pasakojo B.Liovenbergas.
„Ką areštuota lietuvė jums sako apie tą istoriją?“
„Ji teigia, kad paimti pinigus jai nurodęs asmuo, pasivadinęs Rasado vardu. Jis esąs jos artimo pažįstamo draugas. Ritai buvo pasakyta, kad Rasadas jai surasiąs darbo arba duos vienkartinį užsakymą, už kurį sumokės“, – sakė advokatas.
„Tačiau šis vardas nėra lietuviškas. Ar ji matė tą žmogų?“
„Ne, Rasado sutikusi ji nebuvo. Ji vyko į Vokietiją kartu su pažįstamais automobiliu. Vietovė ir užduotis jai buvo nurodyta žinute, kurią ji gavo telefonu. Mano ginamoji sako, kad telefoną jai nupirko automobilio vairuotojas. Moteris teigia, jog jai buvo nurodyta, kad ji nesikalbėtų su asmeniu, iš kurio reikės paimti voką su pinigais“, – dėstė advokatas.
Skambino iš kalėjimo
Po pokalbio su Vokietijos teisininku paaiškėjo, kad nukentėjusiai senolei skambino nusikaltėliai iš Lietuvos. Jie teigė, kad jos anūkas gydomas ligoninėje, jis yra sunkios būklės ir prašo 10 000 eurų.
„Iš pradžių moteris sutiko perduoti dalį pinigų. Ji buvo labai išsigandusi bei sunerimusi ir ketino padėti sužeistam anūkui, tačiau belaukdama nutarė pasiskambinti į policiją ir paklausti, kaip jai elgtis. Policija areštavo pasiuntinę, kai ji atvyko pasiimti pinigų“, – pasakojo B.Liowenbergas.
„Ar jūs tikite savo ginamosios pasakojimais?“ – pasiteiravau advokato.
„Matau, kad ji labai sunerimusi. Ji man sakė, kad nėra ištekėjusi, bet viena augina mažametį vaiką. Jai nepavyksta susisiekti su artimaisiais, todėl yra labai nusiminusi. Taip pat ji prasitarė, jog senajai damai, iš kurios ji privalėjo paimti pinigus, galimai skambino nusikaltėliai iš Lietuvos kalėjimo“, – aiškino vokietis.
Lietuvė teigia, kad niekada anksčiau ji nėra nusikaltusi ir kad ją pačią apgavo. Teisininkas paprašė pasidalinti su juo informacija, kurią redakcijai pavyks sužinoti Lietuvoje.
Brolis seserimi nepasitiki
„Galiu prisiekti motinos mirtimi, jog visiškai nieko nežinau -- kada, su kuo, kur ir ko mano sesuo išvažiavo ir už ką, dėl ko ji pakliuvo į kalėjimą. Kad ji kalėjime, man prieš tris mėnesius pasakė kaimynai“, -- sakė Ukmergėje gyvenantis 30-metis Arūnas Aleksandravičius.
Kad vietos sau neradusi, tai Lietuvoje, tai užsienyje besiblaškiusi jo sesuo pastarąjį kartą yra Vokietijoje, jis sužinojęs iš jos laiškų -- paskutinis laiškas Arūną pasiekė prieš pusmetį, o iš viso jų gavęs gal kokius penkis ar šešis.
„Tačiau aš jų nė vieno taip ir neperskaičiau -- sumečiau visus į pečių ir sudeginau. Taip pasielgiau todėl, kad esu labai supykęs ant sesers. Trumpai tariant, ji ėmė ir tiesiog pabėgo, viską čia palikusi.
Rita visą laiką labai veržėsi į užsienį, jai vis norėjosi užsidirbti daug pinigų. Anksčiau irgi buvo ne kartą kažkur išvažiavusi, tačiau po 1 – 2 savaičių sugrįždavo. Žodžiu, norėjo milijono – gavo milijoną“, -- karčiai šypsodamasis kalbėjo Arūnas.
Prižiūri kalinės sūnų
Didžiausias jo rūpestis dabar – Ritos paliktas 6 -metis sūnus Lukas. Savo šeimos ir vaikų dar neturintis Arūnas berniuką labai myli ir atstoja jam tėvą, kuris sūnumi visiškai nesirūpina.
Rita sūnaus susilaukė būdama 16 metų, dar besimokydama mokykloje.
„Labai stipriai ją parėmiau ir dariau viską, kad tik niekas to vaiko iš jos neatimtų. Aš padėjau jai jį auginti ir iki šiol Luką kuo puikiausiai saugau, o man tai daryti padeda mano dabartinė gyvenimo draugė bei tėvas su pamote“, -- teigė pašnekovas.
Prie judrios Vilniaus gatvės Ukmergėje, vadinamame Užupyje, dalį seno medinio nuosavo namo turintys brolis ir sesuo Aleksandravičiai kartu gyveno apie penkerius metus. Judviejų motina Marytė prieš devynerius metus mirė, o tėvas Algis gyvena atskirai ir turi kitą šeimą.
Bendrais namais rūpinosi ir visada daug dirbo vienas Arūnas. Ukmergės technologijų ir verslo mokykloje automechaniko specialybę įgijęs vyras tikina, kad gyvenimas jį išmokė duonai užsidirbti net iš kelių amatų, tad visą laiką yra paskendęs darbuose – tai prie statybų, tai prie langų montavimo.
„Lietuvoje galima rasti darbo ir užsidirbti. Aš jokių problemų dėl darbo neturiu ir niekur iš Lietuvos nesiruošiu bėgti“, -- teigė ukmergiškis.
Jis tikina, kad vėlai grįždavęs iš darbo, tad retai su seserimi namuose matydavosi, o dar rečiau – kalbėdavosi. Pasak brolio, ji tai kažkur dingdavo, tai vėl atsirasdavo.
Sesuo broliui nieko nepasakojo
Arūnas žino tik tiek, kad būdama Ukmergėje Rita kurį laiką darbavosi kažkokio kaimo lentpjūvėje, dar trumpai bandė dirbti parduotuvėje, kažkur mokėsi.
„Jei atvirai, net nežinau, ar ji yra baigusi kokią mokyklą. Ji vis sau vietos nerasdavo, su manimi mažai kalbėjosi, nebuvo atvira. Jei ko paklausdavau, atkirsdavo: „Kai reikės, tada ir papasakosiu“. O aš, kadangi, esu ramaus būdo, nepuldavau aiškintis.
Kai pastarąjį kartą prieš jai dingstant pamačiau sukrautus lagaminus, ji tepasakė, kad trumpam turi išvažiuoti. Į mano klausimą „kur?“, atsakė tik tiek, kad pasakys, kai grįš. Ir viskas. Viena dieną grįžęs iš darbo aš jos neberadau.
Apmaudu ir skaudu pripažinti, tačiau aš apie savo seserį žinojau tik tai, ką ji valgo ir kur eina prie Šventosios upės maudytis. O kas už mano nugaros vyko -- su kuo ji bendravo, aš, deja, nežinojau.
Niekada nesupratau, kas jos galvoje darosi. O juk užauginau ją, sūpavau mažą ir stengiausi būti geras vyresnysis brolis. Nesutarimai ir konfliktai prasidėjo Ritai sulaukus 14 metų. Nors ir mėginau ją auklėti, tačiau ji į tai nereagavo, jai viskas buvo „vienodai“, – sakė Arūnas. Paklaustas, ar sesuo turėjo kokių žalingų įpročių, Arūnas ilgai negalvojęs įvardijo tik vieną – rūkymą.
Ar jis mėgins padėti seseriai ištrūkti į laisvę iš Vokietijos kalėjimo? Į šį klausimą Arūnas atsakė, kad kol kas dar nėra apsisprendęs, kaip elgtis.
Tikėdamasis gauti daugiau informacijos apie sesers įkalinimą, jis prieš dvi savaites apsilankė Ukmergės rajono policijos komisariate, tačiau nieko nepešė – pasirodo, jog pareigūnai nieko apie tai dar nežino.
Kodėl taip ilgai delsė – juk žinia apie kalėjime atsidūrusią seserį jį pasiekė gerokai anksčiau, net prieš tris mėnesius? Į tai Arūnas atsakė trumpai: „Širdis neleido. Daug pykčio joje susikaupę“.
Kadangi jis vis dėlto išsaugojo Ritos atsiųstų laiškų vokus, ant kurių yra nurodytas siuntėjo adresas Vokietijoje, po vizito policijoje parašė ir išsiuntė jai skubų registruotą laišką.
„Pašte man sakė, kad mano laiškas ten nukeliaus greitai, o štai atsakymo iš Vokietijos gali tekti palaukti net iki trijų savaičių. Taigi, kol kas dar neprarandu vilties ir laukiu.
Jei laiško iš sesers taip ir nesulauksiu, teks tada, matyt, pagalbos kreiptis į mūsų šalies valstybines institucijas. Į Vokietiją aš tikrai nevažiuosiu, nes niekada nepalikau ir nepaliksiu čia vieno Luko“, -- pokalbį baigė Arūnas.
Duktės ieško dar vienas Aleksandravičius
Lietuvoje paviešinus kalinės laišką-perspėjimą, kad kiti žmonės nesutiktų daryti neaiškių paslaugų nepažįstamiems, į redakciją kreipėsi romų tautybės vilnietis Juozas Aleksandravičius.
„Mano duktė irgi Rita. Jai 25-eri. Išvažiavo kažkur į užsienį su neaiškia draugija, sakė, kad nesunkiai užsidirbs „lengvų“ pinigų ir sugrįš. Bet negrįžta jau keli mėnesiai“, – nerimavo tėvas.
Jis baiminasi, ar į kalėjimą nėra pakliuvusi jo paties duktė. Vyras sakė, kad duktė irgi vyko į Vokietiją. Paklaustas, ar tai pirmoji dukters išvyka, tėvas sakė, kad ji ten vyksta kas keli mėnesiai, bet grįžta maždaug po savaitės. Tačiau šį sykį nutiko kitaip.
