Taip atrodo ES ir Baltarusijos santykiai po prezidento rinkimų.
Tai, kad jau 21 metus valdantis A.Lukašenka bus „perrinktas“ dar vienai kadencijai, buvo aišku seniai. Seniai užgniaužęs bet kokius protesto daigus, šįkart diktatorius apsidraudė maksimaliai – į rinkimus buvo leisti tik trys butaforiniai jo varžovai.
Pagrindinis pavojus režimui buvo visuomenės apatija, negana to, ir opozicija ragino boikotuoti šiuos rinkimus. Todėl siekiant, kad žmonės ateitų balsuoti, buvo pasitelkti visi administraciniai resursai, o rinkimų apylinkės viliojo vaišėmis, dovanomis ir muzika.
Žinoma, reikalingus skaičius galima ir nupiešti. Norite tikėkite, norite netikėkite, bet šiuose rinkimuose iš anksto ir paštu esą balsavo net 36 proc. rinkėjų, o bendras jų aktyvumas esą siekė 87 procentus.
A.Lukašenką palaikė per 83 proc. piliečių. Tiesa, vienas oficialus skaičius – gana iškalbingas: prieš visus kandidatus balsavo daugiau kaip 6 proc. rinkėjų.
Telieka konstatuoti, kad režimas toliau kietai laiko vadžias savo rankose. Kita vertus, dauguma Baltarusijos visuomenės yra susitaikiusi su šia padėtimi – arba nenori jokių permainų, arba bijo kuo nors rizikuoti, todėl dauguma žmonių balsuoja už tą patį „batką“.
Bet svarbiausią prizą A.Lukašenkai įteikė ne kas kitas, o ES, jau kitą dieną po rinkimų sustabdydama sankcijas Minskui – draudimą apie pusantro šimto režimo atstovų keliauti po ES ir kai kurio kapitalo įšaldymą.
Tiesa, sankcijos įšaldytos tik keturiems mėnesiams. O per tą laiką Europa stebės, ar A.Lukašenka vėl nešėlioja. Bet akivaizdu, kad ES dar sykį atsisako griežto kurso ir vėl mėgins flirtuoti su Baltarusijos režimu, kurį pripažįsta kaip teisėtą ir lygiavertį diplomatinių bei politinių santykių partnerį.
Tam nesipriešina ir oficialusis Vilnius, kuris dažnai pliekia Vakarus dėl nepakankamai moralios ir vertybinės politikos Rytų kaimynių, pirmiausia Rusijos, atžvilgiu.
Apie teigiamas tendencijas Baltarusijoje prabilo užsienio reikalų ministras L.Linkevičius bei premjeras A.Butkevičius. Griežtesnio žodžio neištarė ir prezidentė D.Grybauskaitė, kuri tik aiškino, kad Lietuva paklus ES nuomonei.
Galima spėti, jog Europoje viskas buvo nuspręsta iš anksto – iki šių rinkimų dar likus kone pusei metų. Jau tuomet ES aiškiai suformulavo A.Lukašenkai porą naujo santykių atšilimo sąlygų – jis turi paleisti politinius kalinius ir nesigriebti tokių represijų prieš rinkimus ir galimas protesto akcijas, kokios buvo 2010 metais.
Diktatorius tai ir padarė. Pagrindiniai šeši politiniai kaliniai, tarp jų bene nuožmiausias režimo priešas N.Statkevičius, buvo paleisti dar rugpjūtį. Neatmestina, tik su sąlyga, kad bent artimiausiu metu jie bus ramūs.
Viešai demonstruodamas atlaidumą A.Lukašenka leido įvykti ir kelioms negausioms protesto akcijoms – juolab kad jam tai nebuvo pavojinga.
Vis dėlto pagrindinis apdovanojimas A.Lukašenkos dar laukia – tai milijardiniai Tarptautinio valiutos fondo kreditai Baltarusijos ekonomikai, išgyvenančiai bene didžiausio nuosmukio per pastaruosius dešimtmečius laikus. Bet, ko gero, Minskas gaus ir tai.
Kokie pagrindiniai tokio Europos Sąjungos elgesio motyvai? Viena vertus, Europa mato, kad kol kas radikalių permainų šioje valstybėje neverta tikėtis. Kita vertus, jei Baltarusijoje prasidėtų nevaldoma ekonominė, o galbūt ir politinė griūtis, galėtų užvirti ne mažesnė košė nei Ukrainoje.
Be to, tos dabartinės sankcijos – buvusios nebuvusios. Juk iš esmės jos simbolinės, o tikrovėje ekonominiai ES ir Baltarusijos ryšiai tik stiprėjo. Ypač tai pasakytina apie Lietuvą.
Europos Sąjunga neabejotinai tikisi taip apsidrausti, kad Baltarusijos galutinai neįsiurbtų Rusija, o Minską net galima panaudoti kovojant su Maskva.
Gali būti, kad Kremliaus prisibijo ir A.Lukašenka, kuris bent viešai stengėsi atsiriboti nuo Rusijos veiksmų Ukrainoje, nepritarė Rusijos sankcijų karui su Europa, pagaliau Minske organizavo derybas dėl paliaubų Rytų Ukrainoje.
Tiesa, pagrindinėse ES šalyse įžvelgiama ir tai, kad A.Lukašenkos konfrontacija su Kremliumi yra tik tariama, o Baltarusijos ekonominė bei karinė priklausomybė nuo Rusijos, visuomet buvusi vienas pagrindinių režimo ramsčių, nemažėja.
Nors pačios Rusijos ekonomika ritasi žemyn, nuo jos finansinės paramos labai daug priklauso ir Baltarusijos ūkis.
Tačiau Kremlius gali bet kada sužaisti akiplėšiškai ir pats sugriauti paskutinio Europos diktatoriaus ekonominius pamatus ar netgi pabandyti surengti perversmą.
Tad ko griebsis ir kaip greitai tai darys Maskva, laikanti svarbius įtakos Minskui svertus? Ko vertas naujas Baltarusijos posūkis Vakarų link ir kiek truks tas medaus mėnuo su ES?
Vienareikšmiškai atsakyti į visus klausimus nelengva. Juk Baltarusija – tik viena figūrų didžiojoje Rusijos ir Vakarų šachmatų lentoje, kurioje be taisyklių žaidžia Maskva.
