Nereikia klausti, kodėl tokios nedidelės šalys, kaip Velsas, Albanija, Islandija, Slovakija ar Šiaurės Airija įveikė „Euro 2016“ atrankos barjerą, o Lietuva – ne. Kodėl kartais už lietuvius stipriau iššauna latviai ar estai. Atsakymas aiškus – šių šalių futbolo nėra apraizgę mafijos čiuptuvai, skiriamas deramas dėmesys populiariausiai pasaulyje sporto šakai.
Receptas vienas – pašalinti susimovusius veikėjus ir neleisti jiems prisiartinti prie futbolo arčiau kaip per patrankos šūvį. Liepto galas jau seniai prieitas, todėl reikia imtis griežtų veiksmų.
Artimiausi žingsniai turėtų būti tokie: šaukiama neeilinė Futbolo federacijos konferencija, delegatai atšaukia iš pareigų Kauno banditų vadeivos Henriko Daktaro bičiulį LFF prezidentą J.Kvedarą, viceprezidentus ir Vykdomojo komiteto narius.
Tos pačios konferencijos metu išrenkami nauji LFF vadovai ir Vykdomojo komiteto nariai.
Keičiami korupciniai įstatai, pagal kuriuos dėl Vykdomojo komiteto narių ir LFF viceprezidentų likimo aukščiausiame valdymo organe – konferencijoje – gali balsuoti jų vadovaujamų šalies apskričių futbolo federacijų deleguoti atstovai.
Skubiai kviečiamas nepriklausomas auditorius, patikrinimo rezultatai skelbiami viešai.
Pergalių galima tikėtis tik atlikus gilius chirurginius pjūvius ir pašalinus po visą organizaciją išplitusias metastazes.
Prie LFF valdymo vertėtų prisidėti ne tik fubolo pasaulio atstovams, bet ir šiai sporto šakai neabejingiems, autoritetą turintiems visuomenės veikėjams, verslininkams, sirgaliams.
Tiesa, naivu tikėtis, kad glitūs mafijos bičiuliai lengvai paleis iš rankų aukso kiaušinius dedančią vištą. Iš postų jų neišverstų net dešimt pralaimėjimų Vatikanui, jei nebus sveiko visuotino spaudimo – garsaus žurnalistų, su sąžine nesusipykusių trenerių, žaidėjų ir teisėjų, visuomeninių organizacijų protesto balso.
„Rokiškio sūris“, „Vytautas“, „Hummel“, „Vilniaus alus“, kiti LFF rėmėjai ir partneriai turėtų paklausti savęs – ką mes remiame: Lietuvos futbolą ar jį laidojančius veikėjus? Ir tiesiai pasakyti – mes nuo 2016 metų neskirsime nė vieno euro, kol federacijai vadovaus mafijozų draugai ir pastarųjų statytiniai.
Kai „Coca-Cola“ ir kiti didieji koncernai atitinkamu tonu pareikalavo korupcijoje paskendusio Tarptautinės futbolo federacijos (FIFA) prezidento S.Blatterio pasitraukimo, pastarasis pažadėjo atsistatydinti. Nors jis dar laikosi įsikibęs į savo krėslą, bet jo dienos – suskaičiuotos.
S.Blatteris, Kauno nusikaltėliams prisiekinėjęs esąs „bachūras“ J.Kvedaras-Lialka su savo klapčiukais supranta tik jėgos kalbą, todėl bet koks nuosaikumas jų atžvilgiu tik pailgintų skausmingą agoniją. Kai kurie futbolininkai, užuot garbingai rėžę tiesą į akis korumpuotiems Lietuvos futbolo šulams, užsipuola žurnalistus.
Pavyzdžiui, rinktinės vartininkas G.Arlauskis apkaltino žiniasklaidos atstovus, jog jie blogai rašo apie nacionalinę komandą, jos nepalaiko.
Kaip kitaip rašyti, jei anglams ar šveicarams praleidžiama po keturis „sausus“ įvarčius, kurių galėtų būti dukart daugiau, jei ne puikus paties G.Arlauskio žaidimas? Kai žaidėjai nesusikuria net pusprogių, tąsosi iki pat rungtynių pabaigos su mėgėjais iš San Marino – buhalteriais, barmenais ir baldžiais? Kai klubai neišbrenda iš sutartų rungtynių skandalų?
Jei G.Arlauskis būtų pilietiškas ir principingas, jis netylėtų kaip žuvis, matydamas, kaip milžiniškas korupcijos ir aferų debesis užgožia mūsų šalies futbolo padangę.
Vartininkas paliudytų teisėsaugai, jog J.Kvedaras pūtė miglą į akis apie automobilvežiais tarsi daiktus gabenamus rinktinės futbolininkus.
Tada LFF prezidentas greičiausiai būtų nuteistas neteisėto praturtėjimo ir 144 tūkst. eurų, kuriuos feredarcija neva sumokėjo automobilvežių firmos savininkui V.Sperauskui, pradanginimo byloje. Ir turėtų atsistatydinti.
Būtų pakakę drąsių liudininkų žodžio, ir futbolas taptų skaidresnis. Tačiau per kelerius metus trukusį tyrimą nė vienas žaidėjas neišdrįso praverti burnos.
Tai padaryti ne vėlu ir dabar. Išsikuopus mėšlą, pamažu ateis ir pergalės.
