Vienas gruzinų treneris pristojo prie lietuvio ir pareiškė, kad pirks jo džinsus čia ir dabar. Džinsai tuo metu buvo prabangos ženklas. Klojo rublius ant stalo tol, kol lietuvis negalėjo atsispirti ir tiesiog restorane nusimovė kelnes. Į viešbutį jis grįžo išgėręs ir su trumpikėmis, tačiau turtingas.
Štai toks gruzino portretas ir liko atmintyje: jei važiuoja „Volga“, tai būtinai gruzinas, jei jis nori ką nors įsigyti, tai visas kliūtis sugriaus pinigais ir maloniu dėmesiu.
Jau antrą vasarą leidžiu Gruzijoje, kopiame į kalnus, lankomės didmiesčiuose ir sunkiai pasiekiamuose kalnų kaimeliuose, tačiau tokių gruzinų sutikti nebepavyko. Situacija pasikeitusi kardinaliai, seni „žiguliukai“ vis dar zuja gatvėmis, o žmonės vos suduria galą su galu, gaudami 60 ar dar mažiau eurų pensiją.
Bendravau su vairuotojais, policininkais, pardavėjomis ir labiau išsilavinusiais gruzinais, tačiau iki šiol niekaip negaliu suprasti vieno dalyko – kodėl kai kurie jų taip nekenčia dabar jau buvusio prezidento, šiuo metu vadovaujančio Odesos (Ukraina) sričiai M.Saakašvilio? Praktiškai visais atvejais, jeigu neremia šio žmogaus, tai sako, kad jį reikia užmušti, nukankinti ir tai dar bus maža. Prašomi paaiškinti, kodėl, pašnekovai būtinai pakartos savo nuosprendį ir nieko neaiškins.
Tačiau tie, kurie M.Saakašvilį tebegerbia, prašo sugrįžti. Kad grįš šansų beveik nėra, tai supranta ir rėmėjai, nes visuomenė žiauriai susiskaldžiusi. Naujų neramumų niekas nenori. Pasirėmęs politologija ir įvairiais tyrimais gali imti vardinti tokio nuomonių išsiskyrimo priežastis, bet šįkart man labiau rūpi gatvėse sutiktų gruzinų pasakojimai.
Vieni sako, kad buvęs prezidentas į kalėjimus uždarė pernelyg daug žmonių, nelaisvėje vienu metu esą buvo net 300 tūkst., pasinaudojęs proga uždarė esą ir juo nepatenkintus politinius oponentus.
Tačiau statistika liudija, kad iš tikrųjų vienu metu Gruzijoje kalėjo kur kas mažiau – iki 20 tūkst. žmonių, o po didelio masto amnestijos buvo likę 12 tūkst. Europos mastais tai didelis skaičius 4,5 milijonus gyventojų turinčioje šalyje. Lietuvoje nuolat kali per 8 tūkst. žmonių. Europos masteliais šis skaičius irgi labai didelis.
M.Saakašviliui valdant buvo kilęs skandalas, kai paaiškėjo, kad kalėjimuose buvo kankinami ir gumine lazda žaginami kaliniai. Buvo pakeisti prižiūrėtojai ir vadovai, tačiau audra nenurimo.
Tačiau kiti atrėžia, kad jeigu nebūtų taip daręs, tai nebūtų suspėjęs atlikti tų svarbių reformų, kurios Gruzijai buvo tiesiog būtinos – korupcija prarydavo visus gerus sumanymus. Tokių greitų ir efektyvių pertvarkymų tikrai nebuvo regėjusi nė viena Europos šalis. Policija nebeėmė kyšių, pagyvėjo turizmas, buvo tvarkomi miestai, tiesiami keliai, pajūrio kurortuose kilo dangoraižiai, nes itin prabangius viešbučius statantys investuotojai sklypą gaudavo dykai.
Gruzinai, kurie užsiima turistų priėmimu aiškino, kad, jeigu žmogus vežioja turistus, juos apgyvendina ir maitina, ir neturi kito darbo, valdant M.Saakašviliui nemokėjo jokių mokesčių. Klausiu, o kas tikrina namuose gaminamo maisto kokybę? Atsakė, kad buvęs prezidentas sanitarinės priežiūros tarnybą išvaikė kaip verslui trukdantį biurokratinį aparatą ir nuo to karto dar nė vienas turistas Gruzijoje nebuvo apnuodytas namuose gaminamu maistu. Ir tai tiesa.
Kaip veikia mokesčių naikinimas? Kai užkopėme į daugiau nei 3000 metrų aukštyje esančia bazinę stovyklą netoli Kazbeko viršūnės, apleistoje meteorologinėje stotyje teko susimokėti kelis grašius už tai, kad norime statyti palapinę. Elektra tame pastate gaminama vos kelias valandas per dieną, tai gruzinas privertė mane laukti, kol užkurs motoriuką, paleis elektrą, pajungs kasos aparatą ir paduos čekį. Tokiame aukštyje ir tokiomis sąlygos galima rasti šimtą priežasčių neduoti čekio, tačiau Gruzijoje jį gausi net ir tokiame aukštyje.
Kai iki šiaurinėje pusėje esančios Svanetijos nebuvo nutiestas asfaltuotas kelias, iki to regiono sostinės Mestijos policija važiuodavo visą darbo dieną, į tą regioną slėptis plūdo nusikaltėliai, čia buvo įsikūręs regioną valdęs klanas. Kai jis pagrobė vieno garsaus futbolininko brolį, M.Saakašvilis esą įsakė skristi į regioną specialiesiems daliniams ir atakuoti nusikaltėlius, kurie įkaitą jau buvo nužudę.
Dabar Svanetijoje, kurios kalnuose prieš 12 metų ginkluotų banditų buvo apiplėšta grupė lietuvių alpinistų, ir kur net ir sovietmečiu važiuoti nelabai norėdavome, ramu ir gera. Per kalnus nutiestas naujas kelias, vietos policijos nėra, tačiau nuolat budi besikeičiantys komandiruoti ekipažai.
Vėlų vakarą sėdėjome Mestijos kavinės terasoje, kažko ėmė ginčytis vietinis jaunimas, tai policija pasirodė po mažiau nei minutės. Svanai išmoko prekiauti, nuomoti būstus turistams.
Net pajuokavome, kad bare gyvą muziką grojantys barzdoti svanai tikriausiai yra nuo kalnų nusileidę vakarykščiai plėšikai, kurie prisitaikė prie rinkos sąlygų ir mokosi pragyventi daug taikesniu būdu – dainuodami nacionalines dainas. Šaunu! Gražu ir labai europietiška!
Mestijos centro neįmanoma atpažinti, galėčiau jį lyginti gal tik su nedideliu ir jaukiu Šveicarijos kaimeliu.
Tačiau visos tos permainos – jau praeityje. Susidaro įspūdis, kad Mestijos centrą remontavę darbininkai vieną dieną padėjo plaktukus ant palangių ir kažkur išėjo. Todėl galima rasti gražų pastatą be langų, nebaigta apdaila ir jau pūvančiomis durimis.
Nutiestų naujų kelių niekas neprižiūri, todėl automobiliai turi gaišti laiką prie didesnių duobių. Pradėtų tiesti kelių darbai sustabdyti. Boržomyje esančiame nuostabaus grožio maždaug 80 tūkst. kvadratinių kilometrų kalnų parke, kurį įrengti padėjo Vokietijos fondas, prie keliautojams skirtų namelių gausu šiukšlių.
Nors didelio nedarbo iškankintiems gruzinams gyventi nėra lengva, tačiau bėdos girtauti jų neprivertė – girto gruzino gatvėse nesutiksi. Dar kai sovietmečiu dokumentiniam filmui prireikė prasigėrusios gruzinės, tai tokios ieškojo visa šalis. Vieną surado, tačiau vėliau paaiškėjo, kad ji yra už gruzino ištekėjusi rusė.
Pati šalis ir jos gyventojai – malonūs ir svetingi, tačiau netrukus viskas gali pradėti judėti atgal. Patys gyventojai jau kalba, kad tik laiko klausimas, kada Gruzijos policija pradės imti kyšius, o visos iki šiol atliktos reformos apaugs žole.
Gruzinai įsitikinę, kad M.Saakašvilis buvo tas žmogus, kuriuo pasitikėjo Europos Sąjungos ir Jungtinių Valstijų lyderiai, todėl Gruzija gaudavo milžiniškas lėšas iš įvairiausių fondų keliams tiesti ir miestams renovuoti. Gruzinai didžiuojasi, kad senoje jų sostinėje Mcchetoje net gyventojų privačių namų stogai viena spalva buvo keičiami dykai.
Gruzinai – temperamentingi žmonės. Išvarę M.Saakašvilį nemažai jų dabar gailisi, tačiau supranta – jis nebegrįš.
„Gal jūs, lietuviai, žinote, ar tikrai Jungtinės Valstijos rengia mums kitą Saakašvilį? Tegul tik duoda žinią ir mes jį per kitus rinkimus palaikysime,“ – teiraujasi draugiškai nusiteikę gruzinai.
Atsakau, kad geriausias variantas, kai patys gyventojai paruošia sau prezidentą ir vėliau bent jau dvi kadencijas leidžia jam padirbėti.
Gruzinai atrodo nelabai suprato, ką aš čia dabar kalbu ir pasiteirauja, ar manau, kad Gruzija yra Europa. Atsakau kažkur girdėta fraze, kad Europa yra namas, o Gruzija – namo balkonas. Koks gi namas be balkono!
Toks mano paaiškinimas gruzinams patiko, jie šypsosi, bet sakė vis tiek lauks, kol bus pasiūlytas Jungtinėse Valstijose parengtas kandidatas į Gruzijos prezidentus.
Kalnuose sutikti lietuviai, kurie yra investavę arba tiesiog dirba toje šalyje, pasakojo, kad gruzinai nori europietiškai uždirbti, tačiau europietiškai dirbti – dar ne. Lietuviai šypsosi ir aiškina, kad su jais tartis ir kažką konkrečiai nutarti dar būna sunku.
Tada vėl prisiminiau tuos džinsus. Gruzinai mokėjo geriau nei lietuviai vartytis sovietinėje juodojoje rinkoje, o vartytis sočiai kitomis sąlygomis, kai net ir kyšių niekas nebeima, kur kas sunkiau.
O dar tokį piktą kaimyną, kaip Rusija, turint greta, šalis tiesiog priversta skursti ir bijoti naujo karo.
