„Nusikaltimą padariau būdamas pirmame kurse, vos sulaukęs 18 metų. Bausmę atlieku jau vienuolika metų. Tiek pat metų studijuoju viename Klaipėdos universitetų.
Studijas galėjau baigti daug greičiau, bet jų trukmė priklausė nuo to, kiek kartų į kalėjimą galėdavo atvažiuoti dėstytojai“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo Benas (vardas pakeistas).
Benui nepaprastai pasisekė, kad aukštojoje mokykloje, kurioje studijuoja, nemažai dėstytojų yra užsieniečiai. Jie sutinka už savo pinigus atvažiuoti iki Pravieniškių ir mokyti studentą be jokio atlygio.
Universitetas, kuriame studijuoja Benas, turi automobilį, kuriuo gali naudotis visi darbuotojai, tačiau patys privalo susimokėti už degalus.
Už rezultatus – stipendija
Benas studijuoja verslo administravimą, taip pat savarankiškai mokosi anglų ir ispanų kalbų. Jo studijos per metus kainuotų maždaug 1700 eurų, bet kaliniui mokėti už mokslą nereikia.
„Už gerus pažymius man paskirta stipendija, tačiau pinigų negaunu, nes jie naudojami studijoms apmokėti. Atvažiuojantys dėstytojai kartais prasitaria, jog norėtų, kad visi studentai taip stengtųsi, kaip aš.
Stengiuosi, nes laisvėje man reikės įsitvirtinti, susirasti darbą. Nusikaltimą padariau užspeistas į kampą, nes buvau per jaunas, kad sugebėčiau rasti kitokią išeitį.
Privalau laiką kalėjime išnaudoti kuo tikslingiau, nes išėjęs mokytis sąlygų neturėsiu“, – kalbėjo kalinys. Šio studento pažymių vidurkis – apie 9,5 balo. Vaikinas sakė, kad dėstytojai jam į kalėjimą atveža gerokai daugiau namų darbų, negu pateikia stacionare studijuojantiems studentams.
„Kai matau, kaip geranoriškai dėstytojai skiria man savo laiką, negaliu jų pastangų nevertinti ir atlikti užduočių atsainiai. Jie stengiasi, kad jiems būtų leista vykti į kalėjimą ir mane mokyti“, – aiškino Benas.
Paštu – stori siuntiniai
Studijas pataisos namuose, o ypač rašant diplominį darbą, labai apsunkina tai, kad kaliniams draudžiama naudotis internetu.
„Visas užduotis, taip pat būtiną perskaityti dalykinę informaciją dėstytojai turi nukopijuoti ir man atvežti. Tai užima daug laiko. Atliktas užduotis nuolat siunčiu jiems paštu. Spėju, kad Pravieniškėse esu vienintelis kalinys, siunčiantis tokius storus laiškus. Tam išleidžiu beveik visus pinigus, kuriuos gaunu, – apie 40 eurų“, – šyptelėjo Benas.
Iš namų paramos vaikinas nenori imti, nes jo nusikaltimas sukėlė artimiesiems pernelyg daug kančių.
„Vos šeimos nariai pasirodo viešumoje, net pašaliniai žmonės, perskaitę jų pavardę, sieja ją su mano padarytu nusikaltimu. Tai labai apsunkina gyvenimą artimiesiems“, – prisipažino nuteistasis.
Anksčiau negali išleisti
Kalėjimo administracijos labai gerai vertinamas kalinys niekaip negauna lygtinės laisvės, nors dėl ankstesnio paleidimo kreipėsi jau du kartus.
„Tai buvo rezonansinis nusikaltimas, todėl nesutinkama nuteistajam suteikti lygtinės laisvės. Šiuo konkrečiu atveju dėl to skaudu, nes būti labiau motyvuotam ir labiau stengtis tikrai neįmanoma“, – kalbėjo įkalinimo įstaigos direktorius Virginijus Ceslevičius.
Viltį stiprina meilė
Benui nepaprastai pasisekė, kai kalėjime jį mokyti ėmė dėstytoja savanorė iš užsienio, atvažiavusi laikinai padirbėti į Lietuvą.
Mergina greit suprato, kad dėsto motyvuotam, neagresyviam ir dėl savo kaltės išgyvenančiam žmogui.
Ji matė, kaip Benas stengiasi ir kaip džiaugiasi jos vizitais. Dėstytoja jau grįžo į savo šalį, tačiau nuolat palaiko ryšius su bausmę atliekančiu lietuviu.
Pora laukia, kada Benas išeis į laisvę ir jie galės susituokti.
„Tuoktis kalėjime ji nenori. Tokie dalykai netrukus apauga išsigalvojimais ir fantazijomis. Dažnas įsivaizduoja, kad kalintys žmonės tuokiasi tik dėl išskaičiavimo. Taip tikrai nėra. Ji yra puikus ir daug suprantantis žmogus“, – sakė vaikinas.
Po vedybų lietuvis galvoja imti žmonos pavardę, kad nepersekiotų nuolatinis priminimas apie nusikaltimą, padarytą būnant jauno amžiaus.
Lietuviai atvažiuoti bijo
– Kuo prie studijų prisideda įkalinimo įstaiga? – paklausiau Beno.
– Leidžia dėstytojui įeiti į kalėjimo patalpas, suteikia vietą konsultuoti. Viena dėstytojo konsultacija trunka apie tris valandas, mes galime dirbti atskiroje klasėje.
Labai svarbu, kad man leidžiama turėti specialybės knygų ir vadovėlių. Kalinys turi teisę laikyti įkalinimo įstaigoje tik 30 kilogramų daiktų. Mano knygos sveria gerokai daugiau.
Džiaugiuosi, kad studijuoju universitete, kuriame dėsto daug užsieniečių, nes jų požiūris į kalinius yra gerokai humaniškesnis.
Jie nemano, kad esu monstras. Tiki, kad man suteikta galimybė sugrįžti į normalų gyvenimą, ir aukoja savo laiką, pinigus, kad prie to prisidėtų.
– Kas iš lietuvių dėstytojų buvo pas jus atvažiavęs?
– Tokių nebuvo. Vieną semestrą man buvo dėstoma lietuvių kalba, bet dėstytoja atvažiuoti nesutiko. Ji perdavė užduotis per kitą žmogų – sakė, kad vykti į kalėjimą jai baisu.
Nuteistieji studijuoja už savo pinigus
– Ar valstybė remia aukštosiose mokyklose studijuojančius kalinius? – „Lietuvos rytas“ paklausė Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus Virginijaus Ceslevičiaus (nuotr.).
– Jie stoja į aukštąsias mokyklas bendrąja tvarka. Už studijas moka patys arba jų tėvai. Kartais paremia mokymo įstaigos, jeigu studentai yra pažangūs ir motyvuoti.
Iš atvirosios kolonijos nuteistieji turi teisę kasdien vykti į paskaitas profesinėse mokyklose, kolegijose ar universitetuose. Kiti studijuoja nuotoliniu būdu.
– Ar daug yra norinčiųjų studijuoti?
– Pernai į pedagogines specialybes stojo trys nuteistieji, bet dėl per menkų balų į studijas nepateko. Tačiau kiekvienais metais būna bent po vieną aukštojoje mokykloje studijuojantį kalinį.
– Kaip visuomenė reaguoja į studijuojančius kalinius?
– Požiūris dažniausiai neigiamas, bet manau, kad jis labai klaidingas. Juk tie žmonės išeis į laisvę ir visuomenė turėtų būti suinteresuota, kad jie nedegraduotų, būtų išsilavinę, norėtų įsitvirtinti, o ne grįžti prie nusikaltimų.
Akivaizdu, kad tie, kurie mokosi – nesvarbu, profesinėse mokyklose, kolegijose ar universitetuose, – nekelia jokių problemų: jie yra motyvuoti, gerai elgiasi, nepažeidžia taisyklių ir galvoja apie tai, kaip įsilies į visuomenę iš čia išėję.
Turėjome kalinį, vaikų namų auklėtinį, kuris iš atvirosios kolonijos važinėjo į paskaitas Klaipėdos universitete. Jis elgėsi pavyzdingai.
– Studijuojant labai reikia interneto. Ar planuojama leisti naudotis internetu kalinimo įstaigose?
– Nuotolinis mokymas internetu planuojamas. Kol kas turime klasių, kuriose mokoma naudotis kompiuteriu, bet internetas neprijungtas.
– Kiek besimokančių nuteistųjų pas jus yra šiuo metu?
– Nuo 2015 metų rugsėjo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje norą mokytis vidurinėje mokykloje pareiškė 365 nuteistieji, o profesiniuose mokymo centruose – 366.
