Šie įstatymai ir taip vėluoja 14 metų. Mat dar 2001-aisiais įsigaliojęs Civilinis kodeksas numato galimybę bendrai gyvenantiems nesusituokusiems vyrui ir moteriai savo santykiams suteikti partnerystės teisinį statusą.
Tai demokratiniam pasauliui įprasta teisinė norma, nieko nauja Lietuva neišrado. Vis daugiau žmonių ir mūsų šalyje neįregistruoja santuokos, nors palaiko šeiminius santykius – drauge gyvena, augina vaikus, naudojasi bendru turtu.
Partnerystės įteisinimo reikia pirmiausia dėl praktinių sumetimų. Tai leistų teisiškai apibrėžti partnerių teises ir pareigas, apsaugoti ne santuokoje gimusių vaikų interesus, padėtų stiprinti silpnesniojo asmens, dažniausiai moters, saugumą.
Atrodytų, koks blaiviai mąstantis žmogus galėtų prieštarauti tokiems visuomenės darnai naudingiems tikslams?
Gyventojų nuomonės tyrimai parodė, kad konservatyvia tauta vadinami lietuviai jau anaiptol nesilaiko įsikibę senų įsitikinimų, kad drauge gyvenanti pora būtinai privalo susituokti. Net 84 proc. žmonių atsakė pritariantys civilinei partnerystei ir tik 13 proc. pasisakė prieš.
Vadinasi, daugybė žmonių, gal neabejojančių ir santuokos privalumais, supranta, kad reikia suteikti teisinį pagrindą ir nesusituokusių asmenų partnerystei.
Bet nemažai Seimo narių to niekaip nesupranta. Toks jų elgesys mažų mažiausiai stebina dar ir todėl, kad TM projektas tėra gerokai vėluojantis prieš 14 metų priimtų Civilinio kodekso normų tęsinys.
Kas atsitiko, kad 2001 metais Seimas sutiko įrašyti į Civilinį kodeksą partnerystės galimybę, kuriai įsiteisėti reikėjo jos įregistravimo tvarką reglamentuojančių įstatymų, bet kai pagaliau tokios teisės normos buvo parengtos, jas ėmė ir atmetė?
Nueita dar toliau – grupė parlamentarų pasiūlė iš Civilinio kodekso apskritai išbraukti partnerystės sąvoką, o Seimas po pateikimo pritarė tolesniam tokios pataisos svarstymui.
Paprasčiausia būtų manyti, kad kai visuomenė ėmė liberaliau žvelgti į santuoką arba bent suvokė, jog partnerystė nesusituokus jau tapo masiniu reiškiniu, Seimo nariai tik dar labiau užsikrėtė savotišku fundamentalizmu – šiuolaikinių realijų neigimu.
Neatmestina, kad tokią dalies parlamentarų laikyseną lemia gerokai žemiškesni sumetimai – artėjantys Seimo rinkimai.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad jei dauguma gyventojų jau pritaria partnerystės įteisinimui, tai ir politikai turėtų skubėti ją palaiminti jau vien todėl, kad, norėdami toliau valgyti visai skalsią parlamentaro duoną, jie paprastai stengiasi įsiteikti rinkėjams.
Vis dėlto čia nedera pamiršti vieno „bet“. Nors apklausa parodė ryškią partnerystės šalininkų persvarą, yra ir manančių priešingai – daugiausia vyresnio amžiaus žmonių. Kai kurių partijų atstovai būtent į juos ir orientuojasi arba yra šventai įsitikinę, kad jų rėmėjai partnerystę tapatina tik su ištvirkavimu.
Tai ne vien konservatoriai. Panašių nuostatų laikosi ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos parlamentarai, ir keli Mišrios grupės nariai, kitose Seimo frakcijose irgi yra taip pat mąstančių politikų.
Galima sakyti, kad tik socialdemokratai ir liberalai nuosekliai remia partnerystės įteisinimo idėją.
Aišku, kiltų klausimas, kodėl šios partijos nesutelkė savo gretų. Juk balsuojant dalyvavo vos 68 Seimo nariai, o didesnioji parlamentarų dalis tuo metu nežinia ką veikė. Bet tai tik rodo, kad materialinių gėrybių neskirstantys, nors žmonėms svarbūs, įstatymai nedaug kam rūpi.
Negana to, parlamentarai nusprendė atmesti dar ir Civilinio kodekso pataisą, kuria numatoma galimybė bendru sutuoktinių sutarimu nutraukti civilinę santuoką ne teisme, o notarui patvirtinus.
Ši teisės norma būtų leidusi sumažinti teismų nagrinėjamų ištuokos bylų skaičių, nes kai santuoka faktiškai jau nutrūkusi ir tą faktą pripažįsta abu sutuoktiniai, tam teisiškai patvirtinti pakaktų ir notaro. Bet dalis politikų tokį grynai praktinį ištuokos supaprastinimą paskelbė pasikėsinimu į santuokos šventumą.
Apskritai svarstant šiuos įstatymus kai kurie Seimo nariai taip įniko pamokslauti apie kėsinimąsi į santuokos šventumą, kad teisės aktų leidybos iš jų laukiantys rinkėjai tokiems parlamentarams galėtų pasiūlyti pakeisti profesiją ir tapti pamokslininkais.
Regis, priešintis vyro ir moters partnerystės teisės normoms konservatyviausius politikus skatino ir baimė, kad vėliau esą gali būti įteisinta ir vienalyčių porų partnerystė.
Tai visai atskiras teisinis klausimas, bet keli parlamentarai iš tiesų yra įregistravę tos pačios lyties asmenų partnerystės įstatymo projektą. To pakako, kad jų kolegoms pasirodytų pernelyg rizikinga pripažinti partneriais net vyrą ir moterį.
Pasaulis keičiasi, kinta ir lietuvių nuostatos, tik Seimo nariai, atrodo, sustingę negrįžtamai praėjusiame laike. Kažin kiek dar reikės laukti, kol ir į Lietuvą ateis europinės normos?
