Vilniuje vykusiame LŠS Karaliaus Mindaugo Šaulių 10-osios rinktinės neeiliniame suvažiavime keturių rinktinės kuopų deleguoti šauliai kritikavo L.Gumbiną už jo neveiklumą, šaulių organizacijos potencialo augimo stabdymą, veiklos neskaidrumą ir statuto pažeidimus.
LŠS Vilniaus rinktinė turi keturias – Vilniaus, Tauro, Šventaragio ir Perkūno – kuopas. Tauro kuopa likus kelioms savaitėms iki rinktinės neeilinio suvažiavimo priėmė pareiškimą dėl nepasitikėjimo LŠS vadu L.Gumbinu ir teikė siūlymą krašto apsaugos (KA) ministrui Juozui Olekui jį atleisti iš pareigų.
L.Gumbinas, kuriam dabar 40 metų, LŠS vadu buvo paskirtas tik prieš keliolika mėnesių – 2014 metų liepą Kaune vykusiame neeiliniame Lietuvos šaulių sąjungos suvažiavime. Du dešimtmečius dirbęs krašto apsaugos sistemoje, tarptautinėse misijose tarnavęs ir įvairiais apdovanojimais skatintas L.Gumbinas taip pat yra dirbęs ir ministro J.Oleko adjutantu.
Pats L.Gumbinas neigia pažeidęs statutą. Jo vertinimą galite skaityti čia.
Šaulių priekaištai vadui
Vilniaus šauliai savo nepasitikėjimą sąjungos vadu grindė net keliais motyvais. Pirmiausia buvo priekaištaujama, kad L. Gumbinas kelis kartus viešai savo iniciatyva nepritarė šiemet Valstybės gynimo tarybos priimtam sprendimui atnaujinti privalomąją šautinių tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Šauliai teigia, kad tokiu būdu LŠS vadas pažeidė Šaulių etikos kodekse įtvirtintus pagarbos ir lojalumo valstybei principus.
Taip pat L.Gumbinas buvo kaltinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančia kadrų politika, nes į darbą LŠS štabe priėmė korupciniu nusikaltimu įtariamą ir teisiamą asmenį.
Taip pat į įvairias pareigas LŠS štabe buvo priimti LŠS Centro valdybos nariai, taip sukuriant nederamus pavaldumo santykius bei prielaidas viešųjų ir privačių interesų konfliktui. LŠS vadas taip pat kaltinamas sąjungos statuto pažeidimais ir įgaliojimų viršijimu, kai nepagrįstais įsakymais užkirto kelią Klaipėdos rinktinės šauliams statuto numatyta tvarka siūlyti kandidatus į rinktinės vado pareigas.
Be minėtų nepasitikėjimo motyvų, L.Gumbinui priekaištaujama ir dėl neveikimo, kuris stabdo šaulių veiklai ir galimybei ginkluotis reikšmingų įstatymų projektų rengimą ir pateikimą Seimui.
Šauliai rimtai susirūpinę dėl to, kad per daugiau kaip vienus L.Gumbino vadovavimo metus nė kiek nepasistūmėjo teisės aktai, turintys numatyti galimybę šauliams bent jau kariuomenės, policijos ar sąjungos ginklinėse turėti priskirtus ginklus, kuriuos šauliai galėtų nustatyta tvarka naudoti per pratybas, prižiūrėti ir kt.
Šauliams nerimą kelia ir tai, kad prieš metus įvestas ir padedant kariuomenės instruktoriams vykdytas Bazinis šaulio kursas buvo įteisintas LŠS vado įsakymu tik š.m. spalio 9 d., Vilniaus rinktinės neeilinio suvažiavimo išvakarėse, o iki to laiko įteisinimas vilkintas dėl nesuprantamų ar nereikšmingų motyvų.
Be to, lieka neįteisinta ir šaulių vadinamųjų nekinetinių pajėgumų veikla, nukreipta į informacinės erdvės stebėjimą ir atoveiksmį priešiškai propagandai. Nesant LŠS įsakymų, atskiroms rinktinėms priklausantys šauliai interneto erdvėje prieš „trolius“ negali veikti organizuotai, dalintis patirtimi, formaliai planuoti ir koordinuoti veiklą.
Minėtosios problemos įvardytos ir Vilniaus rinktinės neeiliniame suvažiavime priimtose penkiose rezoliucijose. LŠS vadovybė raginama kuo greičiau parengti, suderinti su kariuomenės vadovybe visas kovinio rengimo programas – bazinio rengimo, kolektyvinių įgūdžių ugdymo, specializuoto kovinio rengimo ir kt.
Nemažai susirūpinimo kelia ir tai, kad šiuo metu LŠS veikia pagal 2012 m. parengtą ir 2013 m. patvirtintą strategiją, kurioje neatsižvelgiama į 2014 metų pavasarį įvykusį saugumo padėties regione paaštrėjimą, naujų narių jungimąsi, galimai naujų funkcijų ir tikslų prisiėmimą.
Šaulių susitikimuose tiek L.Gumbinas, tiek jį paskyręs krašto apsaugos ministras J.Olekas viešai yra pareiškę, kad dabartinė strategija yra patenkinama, o šiuo metu rengiama nauja, turinti įsigalioti 2016 metais. Šauliai pastebi, kad šios strategijos projektui rengti pasamdyti asmenys iš šalies, nesantys LŠS nariai ir nedalyvaujantys sąjungos veikloje.
Ministro veiksmai
KA ministras, jau ir anksčiau kelis kartus patekęs į viešas kontroversijas dėl šaulių, pats yra LŠS narys. J.Olekas į sąjungą įstojo šį pavasarį per iškilmingą ceremoniją Vilniaus aukštutinės pilies bokšto papėdėje, sukurdamas absurdišką situaciją. Įstojęs į Vilniaus rinktinės Šventaragio kuopą, J. Olekas tapo eiliniu šauliu, pavaldžiu L.Gumbinui, kuris savo ruožtu kaip LŠS vadas yra pavaldus ir atskaitingas krašto apsaugos ministrui J.Olekui.
Ministro, kaip ir kai kurių kitų politikų bei viešų asmenų, masinis ir parodomasis stojimas į Šaulių sąjungą vertintas nevienareikšmiškai. Viena vertus, buvo manoma, kad tai pavyzdys norintiems prisijungti prie patriotinės visuomeninės organizacijos, apie kurios vaidmenį rengiantis šalies gynybai vis labiau kalbama. Kita vertus, buvo abejojama, ar visi masiškai stojantys nauji nariai realiais darbais, o ne formalia naryste prisidės prie organizacijos stiprinimo.
Dvilypė ministro-šaulio padėtis kartais kelia anekdotiškų situacijų. Seimui diskutuojant dėl įstatymų projektų, kurie leistų šauliams namie laikyti ilgavamzdžius graižtvinius ginklus, J.Olekas yra viešai pareiškęs, jog šauliams ginklų patikėti negalima. Kartu jis signalizavo ir nepasitikėjimą pačiu savimi, kaip šauliu.
Vis dėlto vienas prieštaringiausių J.Oleko veiksmų, susijusių su šauliais, yra jo bandymas 2014 metais pašalinti sąjungos galimybes rengtis krašto gynybai.
Po Krymo okupacijos bei aneksijos ir prasidėjus Rusijos bei jos remiamų jėgų agresijai Pietryčių Ukrainoje, netikėtai buvo paviešintas į Seimo dokumentų bazę įkeltas J.Oleko vadovaujamos ministerijos parengtas įstatymo projektas, numatęs LŠS kovinių būrių panaikinimą.
Taip pat buvo siūloma panaikinti teisiškai ir įstatymiškai apibrėžtą sąvoką „ginkluota gynyba“ – ją pakeisti į „gynybą“, kuri teisiškai nėra apibrėžta įstatymu. Buvo siūloma įstatyme panaikinti sąvoką „pilietinis pasipriešinimas“, taip nulemiant, kad būtų iki minimumo sumažintas Šaulių sąjungos karinis pobūdis ir pilietinės savigynos galimybės.
Minėtasis projektas nebuvo suderintas su tuometine Šaulių sąjungos vadovybe ir valdyba ir sukėlė audringą šaulių pasipriešinimą. Projektu susidomėjus Prezidentūrai, J.Olekas nuo projekto atsitraukė, teigdamas, jog tai tik pirminis, neapsvarstytas, neformalus variantas, nors ant Seimo duomenų bazėje registruoto projekto buvo uždėtas vieno iš KAM viceministrų parašas.
Padėtis po įvykių Ukrainoje keičiasi
Po įvykių Ukrainoje suaktyvėjus Lietuvos pilietinei visuomenei ir Šaulių sąjungą užplūdus naujiems nariams, rimtai susimąstyta apie būtinybę keisti ir plėsti LŠS funkcijas ir paskirtį. Pastaruosius dešimtmečius po Nepriklausomybės atkūrimo šauliams vis labiau linkstant į simbolinę veiklą, pablogėjus saugumo padėčiai regione, valstybės institucijos pakeitė požiūrį į šaulius. Šauliai vis dažniau, tiesa, be ginklo, talkina policijai užtikrinant viešąją tvarką, dalyvauja bendruose patruliavimuose su pasieniečiais, talkina aplinkosaugos pareigūnams.
Lietuvos kariuomenė dalies savo objektų apsaugą perdavė Šaulių sąjungai, kurioje jau esama mokymus išėjusių ir leidimą nešioti ginklą įgijusių šaulių. Objektų apsauga duoda Šaulių sąjungai pajamų. Kariuomenė yra numačiusi kelis bendradarbiavimo su šauliais ir jų rengimo prioritetus.
Manoma, kad agresijos prieš Lietuvą atveju šauliai galėtų atlikti žvalgybinės informacijos rinkimo, atoveiksmio priešiškai propagandai funkcijas.
Be to, kovinį parengimą gavę šaulių būriai galėtų perimti karinių objektų apsaugą, padėti teisėsaugos institucijoms prižiūrėti viešąją tvarką, saugoti belaisvius. Dalis šaulių, pvz., turintys snaiperių parengimą ir tam skirtus ginklus, galėtų įsilieti ir į kariuomenės dalinius.
