Kibiras atsitrenkia į dugną
Biržų krašto gyventojai su nerimu dairosi į dangų ir vis pasikalba, ar tik nevertėtų bažnyčioje užsakyti šv. Mišių ir prašyti Dievą atginti kritulių pritvinkusių, švininių debesų, rašo portalas panskliautas.lt
Mat iš daugelio krašto kaimų šulinių, kaip jie patys sako, „vanduo pabėgo“.
Saulėti, giedri orai biržiečius menkai teguodžia, nes už viską labiau dabar jie trokšta paprasto lietuviško lietaus.
Nemunėlio Radviliškio seniūnas Giedrius Kubilius ir Papilio seniūnijai vadovaujantis Renas Čygas sakė, kad situacija darosi grėsminga – yra tokių šulinių, kuriuose kibiras į sausą dugną bumbteli. Vandens juose – nė lašo.
Gyventojai vandenį geranoriškai dalijasi. Bet vienam žmogui jo pakaktų mėnesiui ar dviem, o leidžiant ir kitiems semti vandenį jo gali pritrūkti ir po savaitės.
„Padėtis liūdna. Šitaip išsausėjus, reikia, kad bent tris savaites lytų diena dienon“, – kalbėjo G.Kubilius.
Bet R.Čygas sakė, kad vietinis meteorologas Bronius Medinis artimiausiomis dienomis lietaus dar nežada.
Seniūnas mamai nuveža vandens
Senka ne tik šuliniai, bet ir Apaščios upė lyg ta į krantą išmesta žuvis vos vos bekvėpuojanti.
Laimei, Nemunėlis kol kas gyvybingesnis.
R.Čygas baiminasi, kas bus nepalijus, – juk netrukus gyventojai susives gyvulius į tvartus.
„Maistui vandens pakanka, bet kaip neturintieji gręžinių pagirdys gyvulius?“ – nerimavo seniūnas.
Kol gyvuliai ganosi lauke, šeimininkai juos girdo iš upelių ar griovių.
Kritiška situacija ištiktų, jei nepalijus smarkiai užšaltų. Tuomet iki pavasario tektų su tuščiais šuliniais kentėti.
R.Čygas savo mamai į gretimą Širvėnos seniūniją jau nuveža geriamojo vandens, nes visame krašte jo trūksta.
G.Kubilius prisiminė, kad prieš 20 metų pirmasis sniegas iškrito spalio viduryje, paspaudė 10 laipsnių šaltis, o sniego patalas buvo net 20 cm storio.
Užtat vasara nebuvusi tokia sausa, todėl vandens žmonės nepristigo.
Lietaus – lyg ašarų nuo medžio
Parovėjos seniūnė Gailutė Tamulėnienė sakė, kad ir pas juos vanduo nusekęs, bet kuo esą seniūnija galėtų padėti žmogui?
Galbūt tai suprasdami žmonės į seniūnę dėl pabėgusio vandens ir nesikreipia.
G.Tamulėnienė pasakojo, kad senkančių šulinių problemą karstinės zonos gyventojams reikia spręsti iš esmės – juos gilinti ir valyti.
Savo šulinį sodyboje ji pasigilino prieš kokius 10 metų. Tuomet darbininkai ją įspėjo, esą, ką ji darys, jeigu vanduo karstinėje tuštumoje visai pradings.
„Pasakiau, kad padėkosiu ir paprašysiu kasti kitą šulinį. O ką gali daugiau daryti?“ – kalbėjo seniūnė.
Laimei, vanduo niekur nepradingo, ir dabar seniūnei nebebaisios sausos vasaros. Jos šulinys nuolat esąs kiauras, vandens netrūksta.
Tiems gyventojams, kurie nenori gilinti savo šulinių, ji galinti patarti maistui vandens pirkti parduotuvėje.
G.Tamulėnienė prisiminė, kad vasaros pabaigoje seniūnijoje lietaus iškrito gal dvi dienas, bet tai buvusios lyg ašaros nuo medžių. Krituliai palaistė agurkus, o daug drėgmės reikalaujantiems kopūstams jų nepakako.
Kelis kartus smarkiau nulijo
Labiausiai dėl vandens stygiaus kaimų šuliniuose kenčia Biržų kraštas, o gyvenantieji Panevėžio, Rokiškio ir Kupiškio rajonuose miega kol kas ramiai.
Panevėžio rajono Velžio naujasis seniūnas Vidmantas Šeškevičius jau savaitės pradžioje pavaldinių teiravosi, kokie reikalai dėl kaimų šulinių.
Laimei, čia situacija nesanti tokia grėsminga, kokia buvo vasaros pabaigoje. Tuomet laikantieji karvių nerimavo, iš kur reikės gauti vandens jiems girdyti.
Bet vėliau ir palynojo, ir kelis kartus smarkiau nulijo, kad netgi teko stabdyti javapjūtę, ir šuliniuose vandens vėl atsirado.
Ne tiek, kad galėtum jį taškyti į kairę ir į dešinę, bet maistui pasigaminti visiems pakanka.
Net kapinių šuliniuose vandens užteko gėlėms palaistyti.
V.Šeškevičius sakė, kad sausus metus išgyvenę panevėžiečiai galbūt labiau išmoks vertinti, kokie esame laimingi nuolat turėdami geriamojo vandens. O juk yra šalių, kur žmonės miršta dėl jo trūkumo.
Pakanka tiktai sriubai
Rokiškio rajono Panemunėlio seniūnas Anicetas Bytautas tikino, kad gyventojai tarpusavyje dėl senkančių šulinių pasidejuoja, bet į jį niekas dar nesikreipė.
Seniūnija šiaip ar taip šulinio žmogui neiškasianti.
Bet kad ruduo sausesnis negu įprasta – niekas nebandysiąs ginčyti. Ir A.Bytautas tokio sauso rudens nepamena.
Kaimų gyventojai vandenį iš šulinių naudoja tiktai maistui. O ir prie šulinio daugelis eina drebančia širdimi, melsdamiesi, kad dar prisisemtų bent kibirėlį.
Kitoms reikmėms jo atsiveža iš Šetekšnos upelio. Šis irgi senka, bet dar srovena.
A.Bytautas pajuokavo, kad ūkininkai šiemet gali arti bet kuriuos laukus – kur anksčiau žemę merkė balos, dabar lauko darbams – pats tas.
Kazliškio seniūnas Algirdas Kulys patvirtino, kad sriubai išsivirti kaimiečiai vandens dar turi, bet, sakykim, drabužiams plauti jo nebeeikvoja.
A.Kulys svarstė, kad jeigu šuliniai vis dėlto išdžiūtų ir jo vadovaujamos seniūnijos kaimuose, pirmiausia tektų pasirūpinti senais, vienišais gyventojais atokiose vietovėse.
Nelaimės atveju seniūnijos darbuotojai vandens jiems nuvežtų.
Dangus lietaus dovanojo
Kupiškio rajono Alizavos seniūnijai vadovaujanti Raminta Ribokaitė tikino dar negirdėjusi, kad žmonės dejuotų dėl išdžiūvusių šulinių.
„Mūsų Kupiškio marios pasekusios, bet aš pati turiu negilų – 4 rentinių šulinį, ir vandens pakanka“, – sakė ji.
Be to, dauguma gyventojų naudojasi gręžiniais.
R.Ribokaitė sakė, kad, palyginti su Biržų kraštu, kupiškėnus Dievas myli: „Mums dangus dovanoja lietų, o biržiečiams, žiūrėk, – ne.“
Sausros Kupiškio krašte ir vasarą nebuvę – ūkininkai nesiskundžia derliumi, jis ne prastesnis negu ankstesniais, lietingesniais, metais.
