Teisėjo pareiga – ne tik priimti verdiktą
Teisėjui kartais tenka laviruoti tarp įstatymo raidės ir moralės, tenka spręsti, kurį iš teisėtų kelių pasirinkti, kad nebūtų pamintas žmogiškumas. Teisėjas A.Ignotas teigia, kad ypač šeimos bylose tenka naudotis teisėjo diskrecijos teise: jei teisėjas mato, kad vieno bylos dalyvio atžvilgiu elgiamasi neteisingai, jis gali prašyti daugiau informacijos, įrodymų, kreiptis į trečiąsias šalis.
„Teisėjo rankos nėra surištos, jis nėra tik verdikto priėmėjas. Jis gali nurodyti, kokie galimi sutuoktinių gynybos būdai, silpnąsias ir stipriąsias puses, teismų praktikos taisykles sprendžiant analogiškus ginčus, savarankiškai rinkti įrodymus ar patarti sudaryti taikos sutartį“, – apie savo darbą kalba teisėjas.
Šeimos bylose paprastai jaučiamas didelis emocinis krūvis, mat ginčų priežastimis nurodomi tokie moralę liečiantys dalykai kaip neištikimybė, nesirūpinimas vienas kitu ar vaikais, girtavimas. „Kartais tai, kas vienam sutuoktiniui atrodo normalus elgesys, kitam jau tampa priežastimi ginčytis teisme. Tokiais atvejais teisėjas per parengiamąjį posėdį gali nuslopinti emocijas, viską sudėlioti į vietas, kad toliau būtų galima objektyviai bendradarbiauti su šalimis ir priimti teisingiausią sprendimą“ – priduria A.Ignotas.
Vykdyti teisingumą padeda savos taisyklės
A.Ignotas teigia, kad visuomet vadovaujasi taisykle: nenagrinėti santuokos nutraukimo bylų formaliai ir į skyrybų bylų posėdžius kviesti abi bylos šalis, nors tai ir nėra būtina. „Mano nuomone, nutraukiant santuoką privalo dalyvauti abi pusės. Juk teismo pareiga ne nutraukti, o ją išsaugoti, išlaikyti šeimą kartu, sutaikyti sutuoktinius. Kaip juos sutaikyti, jei nė vienas nedalyvauja nagrinėjant bylą? Kaip įsitikinti, ar tikrai noras abipusis, ar vienas iš sutuoktinių nepatiria spaudimo skirtis“, – retoriškai klausia teisėjas.
Prieš 13–14 metų sprendęs baudžiamąsias ir civilines bylas A.Vilbikas sako, kad turi kitokią nei A.Ignoto taisyklę: jei abu sutuoktiniai kategoriškai nori nutraukti santuoką, tokiam norui priešintis nereikia. „Vis dėlto labai gerai pamenu atvejį, kai teko šiai nuostatai nusižengti“, – šypsosi teisėjas.
Teisėjas prisimena, kaip kartą į teismą nutraukti santuokos kreipęsi du jauni 19–20-ies metų žmonės be išlygų teigė, kad jie negali kartu gyventi, nes nesutampa jų charakteriai. Daugiau svarių argumentų neišgirdęs A.Vilbikas pradėjo domėtis, kur jaunuoliai gyvena. Paaiškėjus, kad sutuoktiniai gyvena su uošviais, teisėjas ėmė įtarti, kad šis faktas ir buvo pagrindinė priežastis, lėmusi norą skirtis.
„Kadangi jiems ką tik buvo gimęs mažas vaikelis, labai norėjau išsaugoti šią santuoką ir pasinaudojau galimybe duoti 6 mėnesius porai susitaikyti, apsvarstyti skubotą norą išsituokti. Tai padariau su viena sąlyga: kad jie išsikeltų iš tėvų namų ir pamėgintų tuos kelis mėnesius pagyventi savarankiškai“, – pasakoja teisėjas.
Praėjus pusmečiui ši pora į teismą nebesugrįžo. „Manau, kad šiuo atveju pasielgiau teisingai nesivadovaudamas savo nuostata išskirti kategoriškai norinčius skirtingais keliais eiti žmones, o paklausiau intuicijos ir pamėginau išsaugoti šeimą. Ir tai pavyko“, – džiaugiasi A.Vilbikas.
Nuo spontaniškų sprendimų tenka saugoti ne tik jaunuolius
Teisėjas A.Ignotas užsimena apie vieną 40 metų kartu išgyvenusią pensinio amžiaus porą, kuri į teismą kreipėsi norėdama kuo greičiau nutraukti santuoką.
„Remdamasis savo gyvenimiška patirtimi padariau išvadą, kad tas jų noras buvo spontaniškas, neapgalvotas, išprovokuotas kažkokio nesusipratimo ar kivirčo. Maniau, kad jiems reikėjo laiko, kad pritaikę per tiek metų įgytą išmintį galėtų viską ramiai išsiaiškinti“, – įžvalga dalijasi teisėjas. Jis nepatenkino poros noro ir skyrė terminą, per kurį sutuoktiniai galėjo pagalvoti, skirtis ar ne.
Spontaniško sprendimo įtarimas pasitvirtino, nes pora atsiėmė pareiškimus. „Žinoma, galima buvo rinktis trumpesnį kelią ir tiesiog juos išskirti, bet taip būtų išreikšta nepagarba vienai pagrindinių mūsų šalies vertybių – šeimai“, – teigė A.Ignotas.
Netradicinis sprendimas priverčia šeimą likti kartu
Kai skyrybų procesas įgauna pagreitį, teisėjams tenka spręsti turto padalijimo ar vaiko gyvenamosios vietos problemas. Teisėja I.Stasiūnienė teigia, kad itin aktualus ir jautrus yra būtent vaiko gyvenamosios vietos klausimas. Teisėja prisimena atvejį, kai šeimai skiriantis vaiko mama dirbo Rusijoje, o vaikas su tėvu ir močiute dvejus metus gyveno Lietuvoje. Motina per tą laiką grįžo į Lietuvą, išsinuomavo butą, lankė vaiką, tačiau, vaiko tėvo manymu, ruošėsi su atžala grįžti į kaimyninę šalį ir ten dirbti.
Nagrinėjant bylą kilo abejonė, ar tikrai vaikui geriau būtų likti gyventi su tėvu nei su motina. Buvo atliekama ekspertizė. Ekspertai atsakė, kad vaikas turi gyventi su abiem tėvais.
„Man, kaip teisėjai, tuomet iškilo klausimas: kaip iš viso galima pasakyti, kad vaikui nereikia mamos ar tėvo? Bet sprendimą priimti turėjau“, – sudėtinga patirtimi dalijosi I.Stasiūnienė. Atsakovė mama buvo įsitikinusi, kad teismas (kaip dažniausiai būna tokiose bylose) nustatys vaiko gyvenamąją vietą su ja, o tėvas tikėjosi priešingo sprendimo. Įvertinus visas aplinkybes buvo nustatyta, kad vaikas liks gyventi su tėvu, o santuokoje įgytos piniginės prievolės pripažintos bendromis sutuoktinių prievolėmis.
Išgirdusi sprendimą pora pasinaudojo galimybe per 30 dienų susitarti, t. y. sudaryti taikos sutartį, ir taip pakeisti teisėjos verdiktą. „Atrodo, kad kiek netikėtas ir nė vienai šaliai neįtikęs teismo sprendimas privertė porą susimąstyti, susėsti, pasikalbėti“, – apie teigiamas pasekmes kalba I.Stasiūnienė. Dabar net ir oficialiai išskyrus šeimą, vaikas bendrauja su abiem tėvais: pati teisėja buvusius sutuoktinius su vaiku sutinka mieste. „Sprendimas vaiką palikti tėvui tarsi privertė šeimą daugiau laiko praleisti kartu. Juk jei būtume nustatę vaiko gyvenamąją vietą su mama, šeimos atžala būtų augusi kitoje šalyje, labai retai mačiusi tėvą, močiutę ir kitus Lietuvoje esančius giminaičius“, – išvadą daro teisėja.
Nusprendžia nebesipykti vien apsilankę teisme
Kartais vien atvykęs į teismą ir pasirašęs liudytojo priesaiką žmogus persigalvoja, nusprendžia nebesibylinėti. A.Ignotas teigia, kad neretai žmonės persigalvoja, kai jiems tenka taisyti savo pačių parengtus dokumentus, pavyzdžiui, sutartis dėl santuokos nuraukimo pasekmių.
Įsigilinęs į šias sutartis teisėjas pamato, kad santuoką rengiamasi nutraukti akivaizdžiai vienam sutuoktiniui bei nepilnamečių vaikų interesams nenaudingomis sąlygomis ar siekiama išvengti skolų išieškojimo iš bendro sutuoktinių turto, ir nurodo šalinti sutarčių trūkumus.
Supratę, kiek tai truks ir kainuos, žmonės tiesiog nebegrįžta į teismą arba bando laimę kiek vėliau: o gal paklius pas teisėją, kuris tiek nesigilins į situaciją ir tiesiog padės išsiskirti?
Prieš kreipiantis į teismą, ar gavus šaukimą liudyti pravartu susipažinti su patogiai pateikta informacija „Kaip liudyti teisme? (https://issuu.com/lietuvosteismai/docs/teismai_galutinis_el_versija)“ ir apsilankyti virtualioje teismo posėdžių salėje – https://sale.teismai.lt/.
Statistika
• 2014 m. išnagrinėtos 196723 civilinės bylos, iš jų 5001 byla buvo nutraukta, patvirtinus taikos sutartį;
• 2014 m. pirmos instancijos teismuose išnagrinėta 4215 civilinių bylų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, iš jų 631 byla nutraukta, patvirtinus taikos sutartį;
• Kiek daugiau kaip 96 proc. pirmos instancijos teismų sprendimų šeimos bylose nėra skundžiami;
• 2014 m. pirmos instancijos teismuose nutrauktos 188 bylos, 42 iš jų – patvirtinus taikos sutartį.
