Tokio akibrokšto buvo galima tikėtis, tik galbūt ne tokio tiesmuko ir aršaus. Juk šis žingsnis – ne tik atviras asmeninis iššūkis, bet ir kokybiškai naujas valdančiosios koalicijos partnerių priešpriešos lygmuo, prilygstantis karo iki paskutinio šovinio paskelbimui.
Net 23 Seimo „darbiečiai“ užvakar pritarė, kad Antikorupcijos komisija, vadovaujama Liberalų sąjūdžio atstovo V.Gailiaus, įgytų laikinosios tyrimo komisijos teises ir išsiaiškintų, ar skaidriai valstybinius konkursus laimėdavo viešųjų ryšių bendrovė „Ministerium“, kurios pusę akcijų turėjo premjero A.Butkevičiaus žentas E.Vaitasius. Beje, jis jau atsisakė šių akcijų.
Tai, kad šį pučiamą skandalą opozicija sieks paversti ilgai grojančia „parlamentinio tyrimo“ plokštele, kurią patogu zulinti iki pat Seimo rinkimų, buvo nuspėjama.
Bet būtent „darbiečių“ balsai lėmė, kad procesas Seime pradėtas tokia įtikinama persvara, negana to, už tai balsavo kone visos pagrindinės šios partijos figūros.
Vis dėlto toks Darbo partijos atstovų elgesys buvo gana netikėtas. Juk „darbiečių“ lyderiai negalėjo nesuvokti, kad bus sukeltas A.Butkevičiaus, suvoksiančio tai kaip asmeninį iššūkį, pyktis.
Tiesa, Vyriausybės galva, matyt, jau pasimokęs iš ankstesnių istorijų, tokį koalicijos partnerių antausį viešai pakomentavo santūriai – esą jokie tyrimai jo visiškai nebaugina, bet stebina Darbo partijos populizmas.
Sunku būtų patikėti, jog jautraus charakterio A.Butkevičius tokiais aptakiais pareiškimais pasitenkins ir progai pasitaikius nenukreips savo rūstybės į Darbo partijos veikėjus.
Jeigu premjeras ir jo šalininkai dar nebuvo visiškai nurašę „darbiečių“, kaip galimų koalicijos partnerių ir po kitų metų Seimo rinkimų (žinoma, jei šie liks pastebimesnė jėga), šis jų žingsnis galėjo galutinai perpildyti socialdemokratų elito kantrybės taurę.
Tačiau Darbo partijos lyderiai, matyt, žaidžia savo politinių šachmatų partiją – bet kokią priešpriešą su kairiaisiais jie laiko svarbiu dalyku kovojant dėl rinkėjų balsų. Juk šioje kadencijoje socialdemokratai vis tiek niekur nesidės ir nemes įžūlių partnerių už borto, o po Seimo rinkimų vėl gali būti priversti su jais tartis.
Dar vienas svarbus premjerui į akis šokančių „darbiečių“ motyvas gali būti ir saldus kerštas socialdemokratams už tai, kad jie Seime visuomet balsuodavo už Darbo partijos dvasinio vadovo V.Uspaskicho teisinės neliečiamybės panaikinimą ir jo patraukimą atsakomybėn dėl juodosios buhalterijos.
Beje, keršyti kairiesiems ar pačiam premjerui „darbiečiai“ gali ne tik už tai. Vien pastaruoju metu buvo daugybė kaktomušų tarp šių koalicijos partnerių.
Pavyzdžiui, Darbo partija aukščiausiu lygiu grasina nepritarti svarbiausiam valdžios dokumentui – kitų metų biudžetui, jei nebus įvykdyti jos ultimatumai dėl minimalios algos, pensijų, atlyginimų biudžetininkams didinimo.
Šią savaitę „darbiečiai“ Seime po pateikimo pritarė premjero giriamam naujojo socialinio modelio projektui, nors anksčiau grasino elgtis priešingai, jei jis nebus visiškai suderintas su profsąjungomis.
Tačiau tas pritarimas dar mažai ką reiškia – neabejotina, kad jaunesnieji koalicijos broliai dar pašokdins vyresniuosius.
Žiežirbos tarp premjero ir „darbiečių“ deleguotų ministrų pažiro ir Vyriausybėje, kai buvo užsimota griežtinti ir skaidrinti konkursų į aukštus valstybės postus procedūras. Darbo partijos atstovams itin nepatiko toks kišimasis į jų ministerijų daržą, kurį ši politinė organizacija yra pavertusi saviškių prieglauda ir įdarbinimo agentūra.
Sunku pasakyti, kuo pavirs visos šios rietenos prieš pat Seimo rinkimus, kai partijos pradės tiesioginę balsų medžioklę.
