Lietuvos edukologijos universitete (LEU) studijuojantis 23 metų G.Kobachidzė Vilnių drąsiai vadina antraisiais namais. Per visą pokalbį jis šiam miestui nepasakė nė vieno prasto žodžio. O labiausiai atvykėliui iš Gruzijos Vilnius patinka saulei leidžiantis.
Puikiai lietuviškai kalbantis G.Kobachidzė studijuoja švietimo įstaigų vadybą ir administravimą antrame magistrantūros studijų kurse.
Šiuo metu jis pasinėręs į baigiamojo darbo rašymą, kuriame lygina Gruzijos ir Lietuvos aukštojo mokslo sistemas.
– Kokį įspūdį apie Vilnių buvote susidaręs gyvendamas Gruzijoje? – paklausė G.Kobachidzės „Sostinė“.
– Mokydamasis lietuvių kalbos Gruzijos technikos universiteto Lietuvių kalbos ir kultūros centre varčiau daug albumų apie Vilnių, mačiau filmų apie Lietuvos sostinę, todėl buvau susidaręs gerą įspūdį apie šį miestą.
Kai čia atvykau, geras įspūdis apie Vilnių tik dar labiau sustiprėjo.
Mane savo nepakartojamu grožiu, architektūros ir kultūrų įvairove sužavėjo Rytų Europoje didžiausias senamiestis.
Tai, ką mačiau knygose, tikrovėje atrodė daug gražiau. Pamilau šį nedidelį miestą, anaiptol neprimenantį kartais nejaukių Europos didmiesčių.
– Kiek laiko jūs Vilniuje, ar jau galite šį miestą pavadinti antraisiais namais?
– Vilniuje gyvenu metus ir tikrai galiu pasakyti, kad čia yra mano antrieji namai, aš čia labai puikiai jaučiuosi.
Kai šią vasarą atostogavau gimtojoje Gruzijoje, patyriau nenusakomą Vilniaus trauką, pajutau, kad jau pasiilgau Vilniaus. Vis dėlto po studijų būtinai grįšiu į savo tėvynę, kuri visada bus mano nuolatinė gyvenamoji vieta.
Tačiau ir Lietuvoje tikrai norėčiau likti, nes labai pripratau prie lietuviškos aplinkos, labai patinka Lietuvos žmonės, jų gyvenimo būdas. Manau, kad šilti santykiai, kuriuos jau užmezgiau su lietuviais, niekada nesibaigs.
– Kas jus labiausiai Vilniuje nustebino, prie ko negalite iki šiol priprasti?
– Sunku pasakyti. Ypač nustebino dažnai Vilniaus padangėse skriejantys oro balionai.
O šiaip man labai patinka Vilniaus dangus saulei leidžiantis. Iki šiol man tai nepaprastas, stebuklingas dalykas. Su malonumu dažnai stebiu saulėlydžius iš bendrabučio viršutinio aukšto.
– Puikiai kalbate lietuviškai. Per kiek laiko išmokote, ar buvo sunku?
– Ačiū, bet man dar toli iki įvertinimo „puiku“.
Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos iniciatyva įkurtame Lietuvių kalbos ir kultūros centre Tbilisyje pusantrų metų mokiausi lietuvių kalbos.
Mano lietuvių kalbos mokytojas profesorius Vidas Kavaliauskas, vadovaujantis tam centrui, rengė labai įdomias kalbos pamokas, taikė įvairius metodus, mokė ne tik gramatikos, bet ir skleidė lietuvių kultūrą, supažindino su lietuvių papročiais.
Mes Gruzijoje šventėme lietuviškas šventes – Kalėdas, valstybines šventes, pamokos vykdavo neįprastose erdvėse. Pavyzdžiai, ant Juodosios jūros kranto.
Profesorius Vidas nuolat skatino mokytis, visada padėdavo. Mokytis buvo sunku, bet įdomu. Sunkiausia man buvo ir tebėra suderinti linksnių galūnes ir taisyklingai kirčiuoti.
– Dabar aktuali pabėgėlių problema. Esate iš šalies, kurią taip pat krėtė neramumai. Ar nepajuntate vilniečių abejingumo, nenoro padėti nelaimės ištiktiems žmonėms?
– Manau, kad Vilnius labai humaniškas ir tolerantiškas miestas, čia taikiai ir pagarbiai sugyvena skirtingiausių tautų atstovai.
Vilnius – daugiakultūris miestas. Tikrai nepajutau čia abejingumo kitų bėdoms. Atvirkščiai – vilniečiai yra jautrūs nelaimės ištiktiems žmonėms.
2008 metais, Rusijos karinės agresijos prieš Gruziją metu, ne tik vilniečiai, bet ir visa Lietuva aktyviai ir nuoširdžiai palaikė Gruziją, mus, gruzinus. Tai labai jaudino.
Nelaimių ištiktiems žmonėms vilniečiai tikrai padeda.
Dar vienas tokios pagalbos pavyzdys – po potvynio Tbilisyje birželio mėnesį.
Nuo jo nukentėjusius žmones finansiškai rėmė vilniečiai.
Manau, kad vilniečiai, jeigu reikės, padės ir karo pabėgėliams. Tačiau visi karo pabėgėliai – sirai, irakiečiai ar afganistaniečiai – turi suprasti, kad, norint likti gyventi Lietuvoje, reikia jausti ne tik dėkingumą jiems padėjusiems žmonėms, bet ir gerbti kultūrą, šalies, kuri žada juos priglausti, tradicijas, išmokti lietuvių kalbą ir integruotis į naują visuomenę.
– Kurią Vilnius vietą aplankote dažniausiai, ar turite širdžiai mielų kampelių?
– Lietuvos edukologijos universiteto, kuriame studijuoju, bendrabutis yra netoli Tauro kalno. Man labai patinka šis kalnas.
Galbūt dėl to, kad esu iš Gruzijos, aukštų kalnų šalies.
Kai turiu laisvo laiko, dažnai einu ten pasivaikščioti, pasėdėti. Ten viskas žalia, atsiveria graži panorama, visada daug žmonių.
– Kaip Vilniuje keliaujate, ar jums patogus viešasis transportas?
– Kasdien keliauju autobusu arba troleibusu.
Puiku, kad yra tikslūs ir labai aiškūs maršrutai, tvarkaraščiai, juos visuomet galima rasti net internete, transportas gana dažnai važiuoja.
Man tikrai patogus Vilniaus viešasis transportas. Nesuprantu, kodėl vilniečiai kartais jį peikia.
Dar norėčiau pridurti, kad transportas Vilniaus gatvėse važiuoja labai ramiai, negirdėti signalų, vairuotojai laikosi Kelių eismo taisyklių.
