Pastarasis pusmetis Lenkijos politikoje parodė, kad iki tol nekvestionuojami lyderiai, tokie kaip buvęs prezidentas Bronisłowas Komorowskis, gali greitai atsidurti užribyje. Ar 8 metus valdžioje išsilaikiusi Piliečių Platforma (PP) irgi turėtų krautis lagaminus?
Buvęs partijos lyderis Donaldas Tuskas tai padarė jau prieš metus. D. Tusko pasitraukimas iš šalies vidinės politikos 2014 metų rudenį iš pradžių buvo sklandus ir partijos vienybei bei reitingams įtakos neturėjo. Tačiau ilgojoje perspektyvoje suvaldyti situaciją susidūrus su rimtais iššūkiais naujajai partijos lyderiai Ewai Kopacz pritrūko patirties, o galbūt ir asmeninių savybių.
Partija taip pat deramai nepasiruošė rinkimams. Analizuojant PP rinkiminę programą ir viešuosius ryšius, jaučiamas idėjinis išsisėmimas – kartojami pasenę naratyvai apie klerikalizmą, žodžio ir sąžinės laisvės suvaržymus TT pergalės atveju, nepasiūloma jokių valstybės reformų ar tolesnės šalies raidos vizijos. Visas šias klaidas sumaniai išnaudojo oponentai, kas galiausiai atsispindėjo apklausose.
Tuo tarpu Teisės ir Teisingumo partijoje, kuriai dar prieš metus buvo pranašaujamas susitaikymas su amžinosios opozicijos vaidmeniu, įvyko reikšmingi pokyčiai. Rinkėjų neigiamai vertinamas partijos lyderis Jarosławas Kaczyńskis atsisakė savo ilgametės ambicijos tapti premjeru ir užleido sąrašo lyderio vietą.
Pasiteisino ir partijos požiūrio į oponentus pokytis. Trumpai jį galima apibūdinti kaip perėjimą nuo „kas ne su mumis, tas prieš mus“ į „kas ne prieš mus, tas su mumis“.
Tai leido sumažinti politinei kampanijai įprasto „visų karo su visais“ pasekmes ir kampaniją sutelkti ties pasiūlymų teikimu, kas prisidėjo prie teigiamo partijos įvaizdžio formavimo. Nauji lyderiai, pasikeitęs įvaizdis ir desperatiški pagrindiniai konkurentai – veiksniai nulėmę TT iškilimą.
TT pergalės atveju, šalies užsienio politika grįžtų prie šiai partijai būdingo „Lenkijos – regiono lyderės“ modelio. Bus bandoma atgaivinti Višegrado formatą bei koordinuoti Vidurio-Rytų Europos regiono poziciją ES institucijose. Partija taip pat pasisako prieš Lenkijos stojimą į Euro zoną. Santykiai su Vašingtonu šiai partijai išlieka prioritetiniai, žadama siekti didesnio NATO matomumo Lenkijos teritorijoje ir regione.
Pabėgėlių krizės klausimu partijos lyderiai pritaria kitų Vidurio Europos vyriausybių pozicijai priešintis pastovių kvotų įvedimui. Nors Lenkijoje rinkimų kampanijos metu pabėgėlių krizė nėra pagrindinis diskusijų dėl užsienio politikos aspektas, TT lyderis J. Kaczyńskis žada principinę laikyseną šiuo klausimu, kas tikėtina paskatins nesutarimus su Vakarų kaimynėmis, o ypač Vokietija.
Į finišo tiesiąją išėjusi parlamento rinkimų kampanija vis dar palieka daug nežinomųjų. Apklausų rezultatai aiškiai rodo, kas užims pirmas dvi podiumo vietas. Tačiau be PP ir TT, šansų įžengti į Lenkijos parlamentą turi dar mažiausiai keturios partijos. Visiems keturiems dariniams balansuojant ties išrinkimo riba, sudėtinga yra nuspėti galimą parlamento kompoziciją.
TT užtikrintai surinks daugiausia balsų šiuose rinkimuose, tačiau rinkimus galiausiai laimi tie, kas sudaro valdančiąją koaliciją. Šiuo metu didžiausia intriga išlieka, kiek bendražygių į Seimą atves antisisteminis Kukizo judėjimas ir ar jis sudarys koaliciją su TT, ar nuspręs pasilikti opozicijoje. Šansų likti valdžioje vis dar turi ir PP, kuri prastai pasirodžius Kukizui ir į parlamentą patekus kairės koalicijai, liberalams ir valstiečių partijai, bandytų aplink save burti „anti-TT koaliciją“.
Nepriklausomai nuo rinkimų baigties, laikotarpį tarp prezidento rinkimų ir ateinančių rinkimų į parlamentą galima apibūdinti kaip partijų bandymus prisitaikyti prie susvyravusios dvipolės sistemos sąlygų.
Naujų partijų atsiradimas parodė, kad apart pagrindinių konkurentų, lyderių klaidas gali sėkmingai išnaudoti net politikos naujokai. Kaip visa tai baigsis, pamatysime jau po kelių dienų.
