Dabartis kol kas niūresnė. Be jokios Briuselio pagalbos didžiulį (ko gero, per didelį) Suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalą pasistačiusi Lietuva tikrai pasijuto saugesnė, bet kone kiekvienais metais tenka sukti galvą, kaip išlaikyti prie Kiaulės Nugaros salos plūduriuojantį milžiną.
Kad terminalas veiktų, jis turi per metus perpumpuoti mažiausiai 540 milijonų kubinių metrų dujų. Tokį kiekį turi pasidalyti visi šalies dujų vartotojai, kurių sulig kiekvienais metais mažėja.
Tačiau iš SGD terminalo perkamos dujos – gerokai brangesnės, nei parduoda „Gazprom“. Rusiškos šiuo metu kainuoja apie 200 eurų už tūkstantį kubinių metrų, o atplukdytos norvegiškos – bemaž 300 eurų.
Negana to, pats terminalo išlaikymas kasmet atsieina apie 70 mln. eurų. Pagal dabartinę tvarką, šie pinigai subyra iš dujas naudojančių įmonių – kuo daugiau jos perka dujų, tuo daugiau moka už SGD terminalą.
Pačių dujų Lietuvai reikia vis mažiau, nes kone kas mėnesį kuriame nors mieste pastatoma po naują biokuro katilinę. Todėl didžiausiems vartotojams „Independence“ našta darosi vis sunkesnė.
Antai liūto dalį dujų mūsų šalyje sunaudojanti Jonavos „Achema“ už SGD terminalo išlaikymą jau dabar moka dešimtis milijonų eurų, o ateityje kasmetė šios įmonės duoklė gali siekti ir 40–50 mln. eurų. Konkuruoti pasaulinėje rinkoje jonaviečiams labai sudėtinga, kai dėl valstybės energetinės nepriklausomybės ir saugumo šuoliais auga trąšų ar kitos produkcijos savikaina.
Akivaizdu, kad iki šiol galiojęs SGD terminalo išlaikymo modelis jau paseno ir kai kuriais atvejais netgi tapo eksporto ir ekonomikos stabdžiu. Apie tai Vyriausybė ir Energetikos ministerija kalba jau nuo vasaros. Ir ne tik kalba – ministrų kabinetas senokai patvirtino Suskystintųjų gamtinių dujų įstatymo pataisas.
Numatyta daug naujovių. Pavyzdžiui, dujų vartotojai mokėtų tik už prognozuojamą didžiausią paros pajėgumą. Kitaip tariant, pajėgumo mokestis būtų skaičiuojamas už pas juos ateinančio vamzdžio skersmenį, net jei juo teka daug mažiau dujų, nei įmanoma.
Taip pat nuspręsta panaikinti SGD saugumo dedamąją ir prievolę pirkti dujas iš Klaipėdos terminalo už importo kainą.
Gamintojai dujų įsigytų už Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos prognozuojamą rinkos kainą. O jei ši kuriuo nors metu būtų mažesnė nei tikroji per SGD terminalą importuojamų dujų kaina, skirtumas būtų padengiamas iš pajėgumo mokesčio.
Tokį projektą prieš savaitę pateikusi Seimui svarstyti skubos tvarka Vyriausybė iš pradžių gavo antausį – parlamentarai jį sugrąžino ministrų kabinetui tobulinti.
Energetikos ministras R.Masiulis dar prieš balsavimą svarstė, kad kai kurie politikai gali būti paveikti šiluminių elektrinių savininkų ir todėl linkę atmesti šį projektą. Mat Vyriausybė nusprendė nuo kitų metų naikinti paramą tokiose jėgainėse gaminamai elektrai ir nebeskirti lėšų iš viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) biudžeto.
Negana to, ministras pagąsdino, kad Seimui nepriėmus pataisų šilumos kaina kai kuriuose miestuose drastiškai kils. Pavyzdžiui, daug dujų naudojančioje sostinėje – net penktadaliu. Nepriėmus įstatymo Kainų komisija dujų kainas nuo sausio skaičiuotų pagal senąją tvarką, o skirtumas tarp SGD terminalo ir „Gazprom“ dujų kainos tikrai smogtų šilumos vartotojams.
Galbūt Vyriausybės projektas ir nėra tobulas, tačiau iki šiol galiojantis terminalo išlaikymo modelis – dar ydingesnis. Taip padėtį įvertino Lietuvos pramonininkų konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas V.Jankauskas. Būtų sunku su tuo nesutikti.
Tad vakar Vyriausybė vėl pateikė savo projektą Seimui. Vėl paprašyta jį apsvarstyti skubos tvarka. Vėl numatyta iš esmės tas pat, kas buvo pristatyta prieš savaitę.
Bet įvyko stebuklas – parlamentarai šįsyk sutiko svarstyti įstatymo pataisas. Premjeras netgi neabejojo, kad joms bus pritarta. Kas gi pasikeitė per kelias dienas?
Galima sakyti, kad ankstesnis Seimo antausis Vyriausybei išėjo į naudą. Iki tol rengdama pataisas ji mažokai konsultavosi tiek su politikais, tiek su verslo asociacijomis.
Užtat kelias pastarąsias dienas, kaip pripažino premjeras, energetikos ministras susitikinėjo ir su partijų, ir su Seimo frakcijų vadovais, įtikinėjo, aiškino naujojo modelio pranašumus.
Šitokios pamokos turėtų praversti ir ateityje. Juk dujų vartojimas mūsų šalyje greičiausiai ir toliau mažės, o SGD terminalas turės veikti. Todėl neatmestina, kad po metų ar kitų gali būti pasiūlytas dar kitoks, patobulintas, jo išlaikymo modelis.
Kad ir kaip būtų, tapo daugiau nei akivaizdu, kad energetinė nepriklausomybė irgi turi savo kainą. Ypač kai už ją turi susimokėti pats, o ne Briuselis.
Kaip teisingai paskirstyti šią naštą, kad gyventojus ir verslą ji slėgtų kuo mažiau, neabejotinai turės sukti galvą dar ne vienos kadencijos Seimas ir Vyriausybė.
