Klausant susijaudinusios motinos pasakojimo, kokiomis sąlygomis valstybė šiuo metu globoja jos dvimetę dukrą, kilo daug klausimų, kodėl vaikas buvo atimtas iš juo besirūpinančios motinos.
Kaltina buvusį vyrą
„Tą rytą ketinau eiti į parduotuvę maisto ir vesti savo dvejų metų dukrą pas gydytoją, bet atvažiavo Vaiko teisių tarnybos darbuotojos ir vaiką tiesiog išplėšė iš rankų, neleido man rūpintis savo vaiku, išplėšė kaip žvėrys man ją iš rankų“, – apie tai, kas įvyko šių metų birželio 10-ąją, pasakojo moteris.
Paklausta, kodėl mergaitė buvo paimta, moteris visą kaltę vertė buvusiam sutuoktiniui, neva šis ją apšmeižęs. „Mergaitę auginau viena, nes vyras ieškojo naujų pažinčių ir mumis nesirūpino.
Tai jis kaltas, kad viskas taip susiklostė, jis parašė pareiškimą Vaiko teisių tarnybai, kad namuose voliojuosi girta. Ten jį gerai pažįsta ir jo klauso“, – karčių žodžių apie buvusį vyrą negailėjo moteris.
Per pokalbį paaiškėjo, kad šiuo metu ji glaudžiasi nakvynės namuose, o jos gyvenime jau kuris laikas yra naujas draugas.
„Kai skyriausi su pirmuoju vyru, viskas buvo sutvarkyta per 2–3 savaites, o dabar laukiame teismo ir jokių konkrečių žinių nėra. Turiu draugą, kartu esame jau pusę metų, jis nuo mano buvusio vyro skiriasi kaip diena ir naktis“, – kalbėjo E.Staniulienė.
Mamai ir dukrai – 260 eurų
Moteris teigė turinti nuolatinį darbą ir bendraujanti su sostinės vaiko teisių apsaugos specialistėmis. „Su jomis susikalbėti pavyksta, tikiu, kad pavyks rasti kokią nors išeitį“, – vylėsi E.Staniulienė ir patikslino, kad prašys vaiko teisių specialistų dukrą perkelti į vaikų globos namus Vilniuje.
E.Staniulienė tikino, kad jos pajamų jai užtektų pragyventi su vaiku, mat ji gaunanti neįgalumo pašalpą ir darbo užmokestį, bet paprašyta patikslinti, kokia suma susidaro per mėnesį, moteris sakė, kad tai būtų apie 260 eurų.
Savarankiškai gyventi nesisekė
Pasidomėjus, kaip šią situaciją mato su šeima bendravę socialiniai darbuotojai, ėmė aiškėti ir kita istorijos pusė.
„Mama vaiko neprižiūrėjo ir juo nesirūpino, dėl to vaikas dabar yra globos namuose“, – apie situaciją kalbėjo puikiai E.Staniulienę pažįstantį Socialinės paramos centro direktorė Renata Andrušienė.
Paaiškėjo, kad moteris su dukra kurį laiką glaudėsi Kazlų Rūdos krizių centre ir socialiniai darbuotojai moteriai pagelbėjo rūpintis vaiku, tačiau, šiai nusprendus gyventi savarankiškai, reikalai vėl pablogėjo.
„Socialiniai darbuotojai ne tik langus valė, bet ir bulves mokė virti, maistą gaminti. Darė viską, kas tik įmanoma, kad moteris galėtų savarankiškai tvarkytis. Kai vaiko teisių specialistai vis dėlto nusprendė, kad vaikui bus geriau globos namuose, abu sutuoktiniai pradėjo skyrybas – kiekvienas savo ruožtu internete ieškojosi poros“, – kalbėjo R.Andriušienė ir pridūrė, kad E.Staniulienės vyras netrukus susirado draugę, o ši, ilgai nelaukusi, išvyko į Vilnių, kur taip pat turėjo draugą.
„Labai gaila vaiko, nes nei tėvas, nei mama vaiku nesirūpina. Mergaitės tėvas turi kitą šeimą ir veikiausiai šiuo metu jo naujoji draugė jau pagimdė jam dar vieną vaiką. Abu mergaitės tėvai stokoja socialinių įgūdžių“, – teigė centro darbuotoja.
Akinių vaikas laukė metus
Kai buvo priimtas sprendimas paimti mergaitę, ji nevaikščiojo ir nekalbėjo, o tai paprastai jau geba jos amžiaus vaikai. „Su vaiku nebuvo bendraujama, ji buvo apleista. Pateiksiu vieną pavyzdį. Mūsų darbuotoja nuvežė mergaitę į Kauną pas akių gydytoją. Žinojome, kad mergaitė pas specialistus lankėsi prieš metus. Gydytoja norėjo patikrinti, kaip per metus pasikeitė vaiko rega, nes mergaitė turėjo nešioti akinius.
Mūsų darbuotoja nustebo sužinojusi, kad prieš metus gavusi gydytojų receptą akiniams įsigyti motina nuvedė vaiką į optiką ir užsakė akinius, bet pasiimti jų taip ir nesugebėjo.“
Pagaminti akiniai visus metus prabuvo optikoje, o mergaitės motina teisinosi socialiniams darbuotojams neturėjusi pinigų.
„Vos užsidėjus akinius mergaitė pradėjo matyti geriau. Pasikeitė ir jos elgesys. Anksčiau ji vaikščiodavo labai atsargiai, visko bijo, nes blogai matė. Laikui bėgant vaikas atsigavo, pradėjo drąsiau tarti žodžius, dainuoti, mėgdžioti kitus vaikus, mergaitė labai nori bendrauti“, – pasakojo R.Andriušienė.
Anot Socialinės paramos centro vadovės, E.Staniulienė negirtaudavo, tiesiog moteriai trūko socialinių įgūdžių tvarkytis savo buitį savarankiškai.
Dirba žvakių liejimo dirbtuvėse
Lietuvos „Caritas“ atstovo Vladislovo Bortkevičiaus teigimu, E.Staniulienė pluša žvakių dirbtuvėse. Jos darbas nėra sudėtingas – knatų dėjimas į žvakes arba jau pagamintų žvakių pakavimas: „Ši moteris turi sutrikimų, rūpintis vaiku jai būtų nelengva, bet ne man apie tai spręsti“, – kalbėjo tiesioginis moters vadovas.
„Kalbant apie jos darbo gebėjimus, būtina paminėti, kad ji dirba vadinamojoje minkštojoje darbo vietoje, kai darbuotojas neturi didelio krūvio. Tai pagalba žmogui, kuris neranda sau darbo, siekiama padėti jam atkurti darbinius įgūdžius“, – teigė V.Bortkevičius.
Pasak jo, nors darbo vietoje bandoma taikytis prie moters charakterio ir požiūrio į darbą, vis dėlto teisingai abiem pusėms suprasti viena kitą pavyksta ne visuomet. „Kartais pavyksta, kartais ne, bet nuolat bandome gerinti situaciją. Fiziškai ir emociškai ši darbuotoja nėra stipri. Nors stengiamės atsižvelgti ir į jos sveikatą, bet vieną dieną norai vieni, o kitą dieną – kiti. Su ja nuolat bendrauja socialiniai darbuotojai“, – sakė V.Bortkevičius.
Anot pašnekovo, darbuotojai ne visuomet pavyksta laikytis darbo grafiko ar kitų taisyklių. „Jos pajamos tikrai nėra tokios, kad mama ir vaikas galėtų oriai gyventi. Moteris įdarbinta tik ketvirčiu etato. Tai tam tikra pagalba formuojant socialinius darbo įgūdžius, kaip laikytis grafiko, tvarkytis su atsakomybe ir pan.“, – kalbėjo pašnekovas ir pridūrė, kad vienas tokio darbo tikslų – padėti žmogui susitvarkyti su psichologinėmis problemomis ir padrąsinti.
