Bankroto administratorius iš Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos Lazo Džiurdževičius ir du jį lydintys teisininkai apie kelionę į Lietuvą niekam nesigyrė.
Kai bankrutavo aliuminio oksido gamykla „Birač Zvornik“, šioje šalyje Lietuva – lyg keiksmažodis.
Serbai įsitikinę, jog dėl vienos didžiausių šalies gamyklų bankroto kaltas Rusijoje besislapstantis žlugusio Ūkio banko vadovas Vladimiras Romanovas.
Tai Serbų Respublikos atstovai bando įrodyti ir Kauno apygardos teisme, kur nagrinėjamas vienas didžiausių ieškinių Lietuvos teismų istorijoje, rašo „Lietuvos rytas“.
Bosnijos ir Hercegovinos įmonių grupė „Birač“ bankrutavusiam Ūkio bankui yra pareiškusi didesnį nei 84 milijonų eurų ieškinį.
Kratosi nebūtų skolų
Tokia skola aliuminio oksido gamyklą prislėgė prieš pat Ūkio banko žlugimą 2012 metų pabaigoje.
Lapkričio 30-ąją Ūkio bankas ir pagrindinis jo akcininkas V.Romanovas per Ūkio banko investicinę grupę ŪBIG sudarė sutartis su „Birač Zvornik“, „Birač Europe“, „Alumina“ ir kitomis Serbų Respublikos įmonėmis ir prisiėmė Lietuvoje veikiančių bendrovių skolas Ūkio bankui.
Per vieną dieną buvo pasirašytos net 27 sutartys dėl skolų grąžinimo, pertvarkymo ir perkėlimo, o Serbų Respublikos įmonių perimtų skolų suma siekė 84 milijonus eurų.
Vadovais tapo lietuviai
„Šios sutartys buvo pasirašytos pažeidžiant visus Bosnijos ir Hercegovinos įstatymus, be akcininkų susirinkimo ir jų pritarimo. „Birač“ turėjo per tris tūkstančius akcininkų“, – piktinosi L.Džiurdževičius.
Šias sutartis dabar ir siekiama panaikinti Kauno apygardos teisme.
L.Džiurdževičius tikino, jog Bosnijos ir Hercegovinos įmonės buvo tiesiog priverstos pasirašyti tokias sutartis, nes patyrė didelį Ūkio banko ir jo vadovo spaudimą.
Su V.Romanovu siejama Ūkio banko investicinė grupė ŪBIG buvo viena „Birač Zvornik“ akcininkų, todėl „Birač Zvornik“, „Birač Europe“, „Alumina“ ir kitoms Serbų Respublikos įmonėms tuo metu jau vadovavo lietuviai.
Ką žinojo Lietuvos bankas?
Į Vilnių atvykę šių įmonių atstovai prisiminė, jog V.Romanovo statytiniai tuomet tikino, kad skolų perkėlimo planas būtinas Ūkio bankui ir yra suderintas su Lietuvos banku.
„Sandėris dėl 84 milijonų eurų buvo didžiulis judėjimas Lietuvos pinigų rinkoje, todėl tam reikėjo Lietuvos banko pritarimo.
Mes žinome, kokie įstatymai buvo pažeisti Bosnijoje, o kas blogai buvo padaryta Lietuvoje, paaiškės teisme“, – sakė bendrovės „Alumina“ atstovė teisininkė Sonja Rubež.
L.Džiurdževičius teigė, jog iki šių sutarčių pasirašymo Bosnijos ir Hercegovinos įmones vienijanti verslo grupė „Birač Europe“ veikė pelningai ir neturėjo jokių skolų.
Visus ištiko bankrotas
Per vieną dieną „Birač Europe“ perėmė bendrovių ATV, „Kauno tiekimas“, „Balkan Invest“ ir „Energolinija“ skolas Ūkio bankui, o pati įgijo tik nevertingų šių bendrovių akcijų.
Netrukus po skolų perkėlimo beveik visos jos bankrutavo.
Po šių sandorių neilgai gyvavo ir Ūkio bankas. Jo veikla sustabdyta 2013 metų vasarį. Sulaukęs įtarimų dėl banko lėšų iššvaistymo V.Romanovas spruko iš Lietuvos.
Nuo to laiko apie jį nieko negirdėjo ir Serbų Respublikos verslininkai.
Į skolas įklimpusi „Birač Europe“ bei gamykla „Birač Zvornik“ bankrutavo, o jų valdymą perėmusi valstybė L.Džiurdževičių paskyrė bankroto administratoriumi.
Smūgį pajuto daugelis
L.Džiurdževičius pasakojo, jog „Birač A.D.Zvornik“ yra sustabdžiusi savo veiklą, o jos antrinė įmonė „Alumina“ veikia maždaug puse pajėgumo.
Jei nepavyks nusikratyti skolų naštos, aliuminio žaliavos gamykla gali visiškai žlugti.
„Birač“ yra valstybinės reikšmės gamykla ir viena didžiausių aliuminio produkcijos gamintojų pasaulyje.
Jos žlugimas būtų didžiulis smūgis ne tik Serbų Respublikai, bet ir visai Bosnijai ir Hercegovinai“, – kalbėjo L.Džiurdževičius.
Jis įsitikinęs, jog „Birač“ žlugimas būtų nenaudingas ir Lietuvai, nes ji prarastų tarptautinių investuotojų pasitikėjimą.
„Tikimės, kad Lietuvos teismai sąžiningai įvykdys savo pareigas ir priims teisingą sprendimą“, – kalbėjo į Lietuvą atvykęs bankroto administratorius. Kaune vykstančiuose teismuose jis nedalyvauja. Serbų Respublikos atstovai samdo Lietuvos advokatus.
Planai buvo dideli
Biračo gamykla buvo vienas sėkmingesnių V.Romanovo pirkinių, galėjusių šį verslininką pakylėti į turtingiausio Lietuvos žmogaus postą.
Pigiai nupirkęs ir atgaivinęs po karo buvusioje Jugoslavijoje merdinčią gamyklą, V.Romanovas prieš pasaulinę ekonomikos krizę nesunkiai ją galėjo parduoti už didžiulius pinigus, kurių būtų užtekę ne tik Ūkio bankui išsaugoti, bet ir jam paversti vienu didžiausių šalyje.
Tačiau kauniečiui to buvo maža, jis siekė eiti toliau – užvaldyti visą Bosnijos aliuminio verslą. Tai ir buvo jo klaida.
Nupirko beveik visą gatvę
Dar 1997 metais, kai V.Romanovas ėmė kalbėti, jog reikia investuoti Balkanų regione, daugelis jo verslo partnerių tik kraipė galvą. Jugoslavijoje buvo ką tik pasibaigęs karas, vis dar vyko ginkluoti susirėmimai.
Tačiau tuo metu ir įvairių objektų kainos buvo juokingai mažos.
Iškart po karo garsiajame Kroatijos Dubrovniko kurorte tuo metu už grašius buvo galima nusipirkti ne tik puikiai išsilaikiusius Romos imperijos laikų pastatus, bet ir ištisus kvartalus.
Vieni pirmųjų V.Romanovo pirkinių buvo Bosnijos Serbų Respublikos sostinės Banja Lukos pagrindinėje gatvėje esantys pastatai. Verslininkas tuo metu supirko beveik visą gatvę.
Kainą pavyko sumažinti
Vėliau buvo privatizuojami valstybei priklausančių įmonių akcijų paketai.
Taip kaunietis įsigijo maisto gamybos įmonės PIK, „Žitoprodukt“ bei „Semberka“, alaus daryklos „Banjalučka pivara“, boksitų kasyklos „Boksit“, grūdų ir metalo perdirbimo įmonių, kepyklos, taip pat viešbučio „Palas“ ir telekomo „Telekom Serpske“ akcijų paketus, įsteigė banką „Balkan Investment Bank“.
Tačiau didžiausias pirkinys buvo didžiausia Europoje aliuminio žaliavą oksidą gaminanti Biračo gamykla. Ją verslininkas įsigijo 2001 metų spalį.
Tuomet Bosnijos Serbų vyriausybės rūmuose buvo pasirašyta sutartis dėl 63,86 procento valstybei priklausančių akcijų pardavimo.
Už šias akcijas V.Romanovui priklausiusi Ūkio banko investicinė grupė (ŪBIG) turėjo sumokėti iš viso apie 18 milijonų litų, tačiau vėliau per derybas pavyko kainą sumažinti iki 10,6 milijono.
Lietuvė prabilo serbiškai
Tačiau įsukti Biračo gamyklos verslą buvo sudėtinga. Kai kurie vietos veikėjai, nepatenkinti, jog lietuviai, o ne jie privatizavo šią gamyklą, ėmė visaip kurstyti darbininkus, gamyklos profsąjungų lyderius.
Tūkstantinės minios buvo išėjusios su plakatais rankose prie gamyklos vartų. Kai kuriuose šių plakatų buvo tiesiai šviesiai rašoma: „Lietuviai okupantai – lauk iš mūsų šalies“.
Tuomet V.Romanovas žengė netikėtą žingsnį. Jis gamyklos vadove paskyrė laisvai serbiškai kalbančią jauną, ką tik mokslus baigusią Alniją Brusokienę. Ši šviesiaplaukė stojo prieš vietinių minią ir serbiškai aiškino, kokią naudą darbininkams duoda gamyklos privatizavimas.
Vietiniai buvo priblokšti jaunos moters drąsos, netrukus daugelis iš 1500 gamyklos darbininkų perėjo į lietuvių pusę, o gamyklos vadove tapusi A.Brusokienė vėliau net kelis kartus buvo išrinkta geriausia Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos verslininke.
Siūlė milijardą dolerių
Kai gamykla pradėjo pelningai dirbti, o apyvarta siekė 150 milijonų eurų, ne vienas turtingas verslininkas ėmė siūlyti V.Romanovui, kad šis ją parduotų.
Bene atkakliausias buvo tuomet turtingiausiu Rusijos žmogumi laikytas Olegas Deripaska, kurio turtai tuomet buvo vertinami 21,2 milijardo JAV dolerių.
Antrą pagal dydį pasaulyje aliuminio gamybos bendrovę „Ruskij aliuminij“ valdęs verslininkas net kelis kartus į Zvorniko miestą buvo atsiuntęs savo ekspertų ir derybininkų grupes.
Turtuolio agentai veikė ir Lietuvoje – kai kuriems V.Romanovo pažįstamiems buvo siūlomas 4 milijonų litų honoraras vien už tai, kad įkalbėtų kaunietį verslininką parduoti gamyklą. Kaina, kurią siūlė rusas, siekė beveik milijardą JAV dolerių.
„Su O.Deripaska ne kartą kalbėjome ir apie Biračo gamyklos pardavimą.
Aš jam paaiškinu, jog tai rimtai svarstysiu tik tada, kai šiame regione įgyvendinsiu savo sumanymą – sukursiu nepertraukiamą gamybos ciklą. O tam dar reikia įsigyti nuosavą aliuminio gamyklą“, – tuomet kalbėjo V.Romanovas.
Ruso įveikti nepavyko
Kad įgyvendintų savo sumanymą, V.Romanovui trūko labai nedaug – reikėjo laimėti 2007 metais surengtą Bosnijos aliuminio gamyklos privatizavimo konkursą.
Šiam konkursui kaunietis rengėsi labai rimtai – atrodė, kad jau buvo sutarta su Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos premjeru, kitais vyriausybės nariais. Tačiau nesnaudė ir O.Deripaska.
2007 metų gegužę surengtame privatizavimo konkurse V.Romanovo valdoma ŪBIG už gamyklą pasiūlė 145 milijonus eurų.
Tačiau konkurso nugalėtoja buvo paskelbta 105 milijonus eurų pasiūliusi O.Deripaskos bendrovė „Ruskij aliuminij“.
Prasidėjo nuopuolis
Po to prasidėjo Biračo gamyklos nuopuolis.
Po nepasisekusio konkurso V.Romanovas atleido A.Brusokienę, o aliuminio pramonę Bosnijoje užvaldęs O.Deripaska ėmė blokuoti V.Romanovo gamyklos pardavimus.
Supykęs, kad V.Romanovas atsisakė jam parduoti Biračo gamyklą, O.Deripaska net ėmė grasinti, kad Lietuvos teisėsaugininkų rankomis sužlugdys Ūkio banką.
Po kelerių metų Ūkio bankas iš tiesų buvo likviduotas.
Pats V.Romanovas su sūnumi Romanu išvyko gyventi į Makvą. Kalbama, kad ten juos priglaudė būtent O.Deripaska.
R.Romanovas gavo svarbų postą O.Deripaskos imperijoje, milijardierius jam padėjo atsistoti ant kojų.
Nebeliko nei vadovo, nei pinigų
* Ūkio banko veikla buvo sustabdyta 2013 metų vasarį, tų pačių metų gegužę jam iškelta bankroto byla.
* Generalinė prokuratūra 2013-ųjų lapkritį patvirtino Ūkio banką civiliniu ieškovu ikiteisminiame tyrime dėl akcininkų ir jų sprendimais skirtų vadovų veiksmų iššvaistant banko turtą. Tuomet teigta, kad, preliminariais skaičiavimais, atlygintina žala siekia apie 370 mln. eurų, o konkretūs asmenys, kurie turėtų ją atlyginti, nebuvo įvardyti.
* Iki Ūkio banko veiklos sustabdymo didžiausias banko akcininkas buvo V.Romanovas – valdė 65 proc. akcinio kapitalo. 2013 metų gegužę jis išvyko į Rusiją, buvo paskelbta jo tarptautinė paieška.
* Pernai balandį jis buvo sulaikytas Maskvoje, bet netrukus paleistas į laisvę, o pernai rugpjūtį Rusija informavo, kad jam suteiktas prieglobstis.
