Planuojama vienam pacientui apmokėti dešimt tokių procedūrų. Tik tiek, matyt, tereikės galutinei laimei pasiekti.
Psichiatrijos kultūra, teigianti, kad tik vaistais galima padėti į depresiją puolusiam žmogui ir panašias psichines ligas, turi gilias dvidešimto amžiaus tradicijas. Ypač nacistinės bei komunistinės diktatūros naudojo psichiatriją kaip disidentų nuraminimo įrankį- vaistais. Mano draugui, amžinatilsį Aleksandrui Jegorovui (Džiza) KGB uždarytam į Kauno psichinę ligoninę, buvo leidžiamas aminazinas.
Kauno karo ligoninėje, taip pat KGB nuoroda, man leido lašus, nuo kurių veik apakau visam mėnesiui. Mano draugui estui Aare, KGB nurodymu, darė elektrošokus jo nelaikant. Jis buvo pamiršęs viską, ką veikė tris mėnesius prieš „operaciją“.
Tad, net ir korektiškai šnekant, kuo skiriasi sovietinis požiūris į psichines ligas ir jų gydymą nuo šiandieninės laisvos ir demokratinės Lietuvos už visuomenės sveikatą atsakingų politikų bei kai kurių aukštas pareigas užimančių psichiatrų požiūrio į psichiatriją? Nuo sovietų laikų – niekuo.
Kažkaip pasižiūrėjau į anksčiau rašyta šia tema savo straipsnį „Demokratija ir psichinė būsena“. Pasidalinsiu viena savo citata iš šio straipsnio: „Tačiau, kai Lietuvos Seimas pateikia Psichikos sveikatos strategiją suformuluotą sveikatos apsaugos ministerijos klerkų ir psichiatrų, juokas turėtų įstrigti gerklėje.
Ne veltui Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos docentas Dainius Pūras pabrėžia, kad esama vis daugiau ženklų, kad politinės valios, kurios pakako progresyviai strategijai patvirtinti, gali nepakakti jai įgyvendinti.
Ne paslaptis, kad yra jėgų, kurios siekia išlaikyti neefektyvią dabartinę sistemą ir dalį lėšų nukreipti į specializuotas psichiatrijos įstaigas“. Norite sužinoti, kada šis mano straipsnis buvo paskelbtas? 2007 metais ir iki šios dienos niekas nepakito. Išskyrus tai, kad vaikų ir paauglių psichiatras D.Pūras tapo mokslų daktarų, profesoriumi, paskirtu Jungtinių Tautų specialiuoju pranešėju teisei į sveikatą. Už tokią, matyt, įtartiną garbę, Sveikatos apsaugos ministerija kreipėsi į Užsienio reikalų ministeriją paaiškinimo, kaip toks (tikriausiai įtartinas asmuo) sugebėjo „gauti“ tokias įtakingas pareigas. Taigi, kovoje už sveiką piliečio psichiką vienoje fronto pusėje turime „vaistininkus“ ir elektrošoko šalininkus (supaprastintai, žinoma), iš kitos – šiuolaikiniai psichologai bei psichiatrai puikiai suvokiantys „vaistininkų“ pozicijos trumparegiškumą. Ir ši mano išvada ne šiaip nuomonė, o nuomonė paremta norintiems matyti akis badančius faktus: Lietuva išlieka viena „pirmaujančių“ Europoje pagal savižudybių kiekį. 2014 m. Lietuvoje nusižudė 930 žmonių. Tai yra 31,7 savižudybės 100-ui tūkst. gyventojų.
Tai yra didžiausias rodiklis Europos Sąjungoje, viršijantis ES vidurkį tris kartus. Mūsų rodiklis laikosi apie 31 / 100 tūkst. pastaruosius 10 metų. Esminė problema yra ta, kad „vaistininkų“ frontas savo žinioje turi politinę galią ir paramą stabdyti bet kokias naujoves psichologinės nemedikamentinės prevencijos srityje suprantamas kaip grėsmę jų asmeniniams interesams bei įtakai.
Anot psichologijos daktaro Paulio Skruibio, „Lietuvoje kai kurie psichiatrai (gerai, kad tik kai kurie, gaila, kad labai įtakingi) rimtais veidais vis dar aiškina, kad psichikos ligos gydomos vien vaistais. Tuo tarpu Amerikos psichiatrijos žurnalas šią savaitę publikavo didelę mokslinę studiją, kurioje nustatyta, kad šizofrenija (!) susirgę jauni žmonės sveiko sėkmingiau, jeigu gavo mažesnes vaistų dozes ir individualios psichoterapijos sesijas“.
Lietuvoje, veik visi politiniai veikėjai ar vyresni valstybės tarnautojai yra kilę nuo sovietinės žagrės su aiškiu autoritariniu mentalitetu aiškioje galios hierarchijoje. Jie bijo tą hierarchiją griauti, todėl bet kokį kitaip manantį žmogų kilusi ne iš sistemos, laiko egzistencine grėsme sau ir sistemai. Taip stumiami lauk profesionalai idealistai – intelektualai, puikiai išmanantys savo srities naujoves, nebijantys jų ne tik įgyvendinti, bet visų pirma, pasiruošę už tas naujoves kovoti, nenutylėti, neprisitaikyti.
Kalbant Pavlovo kontekstu, įpročiai tampa gyvenimo pradžia ir pabaiga. O prisiminus ir psichiatro Stanly Milgrano klasika tapusį veikalą „Paklusnumas autoritetui: eksperimentinis tyrimas“, atvertus psichologo bei filosofo, socialdemokratinių pažiūrų Ericho Fromo knygą, tą gilų pasinėrimą į žmogaus baimės laisvei priežastis „Bėgimas nuo laisvės“, tuojau supranti to pasipriešinimo naujausiems pasiekimams šiuolaikinėje psichologijoje šaknis.
Deja, ant kortos, taip sakant, nestovi tikslas padėti skęstančiajam. Ant tos kortos pastatytas asmeninis išgyvenimo interesas ir iš to išplaukianti menamo asmeninio ir institucinio prestižo praradimo baimė.
Biurokratinių išsisukinėjimų kiek nori, visų pirma remiamasi lėšų trūkumu. Tačiau kiekvienas sveikai mąstantis pilietis juk puikiai, vien tik pažvelgęs į savo pajamas, moka sudėlioti prioritetus. Kai kalbama apie savižudybių prevenciją paauglių ir pagyvenusių žmonių tarpe (dvi pažeidžiamiausios grupės), kai kalbame apie Skandinavišką modelį – psichologą į kiekvieną mokyklą, psichinės pagalbos decentralizaciją, kai šūsnys tarptautinių tyrimų įrodo tokios politikos veiksmingumą, telieka permąstyti prioritetus.
Tereikia valstybei neatstumti nesisteminius pripažintus specialistus su nesisteminiais problemų sprendimais. Bendram labui, taip sakant. Atsigręžiant į žmogų visų pirma, taip sakant. Su tais dešimt elektrošokų, įtariu, mes laimingesni netapsime.
Turėjome, regis, tapti laimingesni su dešimtimi Dievo įsakymų, bet ir su pagarba jiems kažkaip striuka, nors valdo mus LSDP. Čia šiaip, šalutinės mintys, kiek ne į temą, tikriausiai.
