Na, tarkime, šis faktas iliustruoja ne kažkokį geležinį dėsnį ar likimo prakeiksmą, o tik tikimybinę tendenciją, kartas nuo karto prasimušančią į paviršių ir truputėlį trikdančią vaizduotę – kodėl taip yra, ar, patvirtinus šį faktą, būtume įpareigoti manyti, kad gėjai yra labiau jautrūs grožiui?
Vargu bau... Kita vertus, didžiausias vargas autoriui prasideda kaip tik dabar, kai privalo įrodyti, kad, išsakęs tokią neutralią abejonę, anas nėra vien tik audžiantis mintį pažeminti kitą žmogų homofobas arba šiaip nesusipratėlis, dar nežinantis tolerancijos kultūros priesakų vengti kai kurių pavojingų temų.
Norite tikėkite, norite ne, bet tikrai neturiu jokių piktų užmačių pažeisti mažumų atstovo žmogišką orumą, dar daugiau, – esu pasiryžęs ginti tokį personažą nuo kvailų užpuldinėjimų viešumoje, tačiau šįkart, kaip ir visados, Jūsų nuolankųjį tarną domina netelpantys į įprastas schemas paradoksalūs faktai ir dviprasmiškos situacijos.
Grožio pagavą visų pirma reprezentuoja meno kūrinys, ypač dailės istoriją, tačiau klasikinio meno apskritai istorija neteikia jokių prielaidų sakyti, kad gėjai čia užima kažkokią ypatingą, išdidėjusio reikšmingumo nišą, juolab būtų juokinga įrodinėti, kad gėjai yra labiau jautrūs moteriškam grožiui (sic!) žmonės.
Todėl būčiau linkęs be jokių didelių išvedžiojimų atsakyti tiesai į temos klausimą taip, kad gėjų dizainerį šiandien lydi sėkmė moteriškų rūbų modeliavimo versle visų pirma dėl to, jog pastarasis geriausiai sugeba ištransliuoti moters kaip prekės privalomumus iki loginės pabaigos, pagal laikmečio užsakymą bandydamas išvynioti visą moteriškumo esmę vartotojiškumo plotmėje, nepaliekant jokio iracionalaus (nevartotojiško) likučio, – net mažiausio paslapties galiuko išvyniotoje ritėje.
Tokią uždarą demistifikacijos procese moterį pastebėti ir atrasti tradiciniais refleksais tampa vis sunkiau, tačiau gėjai tikrai niekuo dėti dėl to, kad žmonės vartotojiškumo užkratą vis dažniau perkelia į tarpusavio santykius, čia taip pat realizuodami greitojo maisto rijimo įpročius. Archajiški vyrai žino, kad tik postuluojamas moters paslaptingumas yra tas vienintelis plyšys, kuris leidžia prasiskverbti iki moters esmės arba, kitaip tariant, daugiau ar mažiau nutuokia apie tai, jog moters esmę gali įžvelgti tik mylintysis, o savo ruožtu vartotojiškumo logika įpareigoja eksponuoti moters kūną kaip nepersmelkiamą net žvilgsniui monolitą be įtrūkių.
Daug bendraudamas su labai jaunais žmonėmis mokymo įstaigose, vis dar negaliu atsitokėti dėl to, kad šiandienis jaunimas jau beveik nežino meilės vardo, negali atpažinti tokio reiškinio net pagal apibrėžimą. Todėl galbūt iš tiesų jau laikas būtų drąsiai skelbti šūkį: geriausi jaunuolių draugai yra gėjai!
Vėl atėjo laikas patikinti, kad nesu gėjų priešas – ginkdie! Jeigu esu priešgyniavęs ir neįtikęs tolerancijos kultūros pavyzdžio sergėtojams, tai tik dėl to, kad keletą kartų viešai piktinausi, kai prisimenant faktą, jog visa eilė įžymybių buvo homoseksualios orientacijos žmonės, į tokią eilę būdavo įtraukiamos antikos filosofų Sokrato ir Platono pavardės.
Tai didelė nesąmonė, atsirandanti tikriausiai iš nekalto nežinojimo. Tiesą sakant, Sokratas yra pirmasis žinomas antikos žmogus, kuris kritiškai vertino masinį pobūdį įgijusios jo laikais homoseksualumo praktikos reiškinį, o Platono žodžiai apie tą patį yra tokie drastiški ir netelpantys į jokios tolerancijos rėmus, kad nedrįsčiau prasitarti net ir kankinamas.
Atleisk jiems, Viešpatie! Tačiau štai garsusis postmodernizmo vėliavnešys, mūsų amžininkas prancūzų filosofas M. Foucault savo homoseksualumo neslėpė, prisipažindamas, kad jį pasaulyje vedė ne meilė, o aistra.
M.Foucault garbei reikia pastebėti, kad savo fundamentaliojoje daugiatomėje studijoje „Seksualumo istorijoje“, smulkiai aprašydamas tokios praktikos antikoje išvešėjimo pavyzdžius, drauge filosofas sako, jog klaida būtų manyti, kad čia viskas buvo laikoma jau savaime suprantamu dalyku, esą – priešingai – dėl tokios praktikos išvešėjimo to meto visuomenėje vyravo baisi įtampa.
Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, tokią įtampą iš dalies pabandė gesinti platonizmas, orientuodamas grožį suprasti visiškai naujai, t. y. kaip nejuslinę idėją .
Taip apibrėždamas grožį Platonas įsipainioja į prieštaringus pasvarstymus, tačiau, kaip atrodo, grožio reabilitavimo užduotis taip pat ir mūsų laikais sėkmingai gali būti sprendžiama tik priimant Platono filosofijos iššūkius.
