Per tų pačių namų langą matai, kaip kaimynas – tik jau kitas – nesusipila į maišelį šuns po krūmu paliktos krūvelės. Drebėdamas iš malonaus susijaudinimo spaudi 112 ir šaukiesi tvarkos ir teisingumo. Matyt, pareigūnai neturi ką veikti, kaip tik sekti, koks augintinis, kur ir kokio dydžio bei kokios sudėties ir taip savaime suyrančiais ekskrementais patręšė Marijos žemelę.
Arba pusgirtis gatvėje svirduliuoji tiesiai prie trumpu pavadžiu vedamo išdidaus veislinio sutvėrimo. Kai išvydusiojo akys užpiltos drumzlinu tamsiuoju alumi, gauruota būtybė išsitempia iki Švėkšnos pabaisos, kurios dar joks blaivus tautietis nėra regėjęs nė sapnuose.
Tad imi karštligiškai mojuoti savo priekinėmis galūnėmis lyg gindamasis nuo vaiduoklių, negana to, lipi ant keturkojo, kitaip jį erzini ir rėki iškviesiąs „atsakingas institucijas“ už tai, kad praeivis keturiomis kojomis – be antsnukio. Žinoma, galėjai pasidomėti taisyklėmis ir apeiti savo auką dideliu lanku, kad pats neatsidurtum ten, kur reikėtų pasiaiškinti dėl agresijos protrūkio ir viešosios tvarkos pažeidimų.
Arba nuskilo tau džiaugsmas mėgautis vaizdu, kaip mama ar, dar smagiau, auklė prekybos centre suisterikavusiam dėl čiupačiupso lepšiui pliaukšteli per sėdynę kelis sykius ir griežtu tonu zirzlį mėgina sutvardyti. Čiumpi išmanųjį, pirmiausia juo įvykį nufilmuoji ir patalpini feisbuke, o tada skambini įvairioms tarnyboms.
Arba atvirkščiai: pirma skambini tarnyboms, ir jau tuomet sensaciją filmuoji viešinimui – eiliškumas esmės nekeičia. Svarbiausia, kad šiandien visa tai laikoma sąmoningumu, kritiniu mąstymu ir pilietiškumu! Pasirodo, už tautų tėvą geresnio visuotinės kontrolės modelio niekas taip ir neišrado. Todėl jo pavyzdys atgyja vadinamosios demokratijos laikais.
Dabar įtarinėjimai ir viešas ar tuo labiau anoniminis skundimas, kai dar daugiau intrigos ir paslapties, net skatinamas – ir įstatymų lygiu, ir nuotaikomis, – tik šiek tiek kitais pavadinimais, pavidalais. Taip ir riebėja pliurzina skundikų visuomenė. O pagrindiniai jos kultūros pradmenys išlieka smarkiai nepakitę.
Įžūliai kaip davatka kiši savo ilgą snapą į svetimų įvykių eigą? Mėgsti monstriškus tikrovės šaržus, patinka klaidžioti iškreiptų veidrodžių požemiuose bei neskiri išgalvotų, abejotinų nuo tikrų pavojų ar nepatogumų?
Įstatymus, tvarką žinai tik apgraibomis arba blaškaisi tarp jų pasimetęs, o įsidėmi tik pačius kvailiausius valdžios įsakus ir pramanus, ir tai užpili pastaruosius dar savo liguistomis interpretacijomis (ar alumi)?
Vis tiek turi nenumaldomą poreikį kabinėtis prie žmogaus dėl niekų ir jauti visavertį pasitenkinimą jį įskundęs? Tuomet gali pūstis esantis sąmoninga ir pilietiška žinių visuomenės dalimi. Štai kokia apgaulingai slidžia ideologine oda aptraukta protų valdymo sistema.
Vieni kitus sekdami ir įtarinėdami kaimynai, praeiviai, kolegos, nepažįstamieji susipriešina, įtampa ir nepasitikėjimas tarp skirtingų žmonių grupių troškinasi įkaitusių santykių riebaluose. Kartu auga susvetimėjimas. Tiesiog susitarti ar savarankiškai išsiaiškinti abiem ar visoms trims pusėms tampa sudėtinga – viena arba problemą išpučia ten, kur jos nėra, arba kita bėdų pridaro, viską girdi, tačiau yra kurčia.
Tai ypač justi tarp naujų daugiabučių gyventojų: nei šis, nei tas sveikintis su naujakuriu, jei netrukus reikės jį apskųsti dėl mėnulio fazių kaitos dangaus skliaute, balkone arba paties skundiko galvelėje.
Būtent tokiame fone susidaro palankios sąlygos knibždėti ir bruzdėti socialiniams menkystoms, kurių nei žinios, nei intelektas neleidžia sukurti adekvataus santykio su aplinka. Užtat jiems yra visos galimybės tuščiai šokdinti valstybės institucijas ir kitiems nurodinėti, kaip teisingai gyventi, suveši ambicija netgi kitų gyvenimus keisti. Kiekvienas pretenzingas kvailys ir smulkus veidmainis gali akimirksnį pasijusti įtakingu.
Tačiau jau žinome, kad po kontrolės pro padidinamąjį stiklą gaubtu ir baimėje ar pagiežoje gyvenančią bandą stumdyti ir suvarinėti į vieną kampą lengviau. Ji įpranta bijoti ir vaidytis dėl trečiarūšių mažmožių, kurie iš tikrųjų realios grėsmės pasauliui nekelia, tačiau užstoja kur kas didesnių gabaritų negandų, įstatymų spragų ir stambių valstybės nusikaltimų šešėlius.
Štai kodėl infantiliems skundams ir skundikams vietos po mūsų saule, šykštinčia spindulių, visada atsiras.
