– Studentų skaičius nuolat mažėja, bet aukštųjų mokyklų lieka tiek pat.
Ar nereikėtų jų jungti prievarta, nelaukiant, kaip siūlo švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė, kol universitetai patys susipras? – „Lietuvos rytas“ paklausė MOSTA direktorės Jurgitos Petrauskienės.
– Iš tiesų mažėjant studentų skaičiui ir susiduriant su finansiniais iššūkiais reikia sprendimų, kurie aukštųjų mokyklų tinklą padarytų efektyvesnį.
Problemų kelia ne tik mažėjantis studentų skaičius. Studijų programoms ir mokslo tyrimams būdinga pernelyg didelė fragmentacija, dubliavimas. Tai kenkia studijų kokybei.
Finansiniai ištekliai riboti, studentų mažėja, auga tarptautinė konkurencija, o dar ir Europos Sąjungos parama mokslui po 2020 metų gali sumažėti, todėl gyventi po senovei jau nevalia.
Tarptautinė praktika rodo, kad reikia dialogo tarp sprendimus priimančių valdžios institucijų ir aukštųjų mokyklų. Aktyviau turėtų veikti valstybė, nes kalbame būtent apie valstybines mokyklas.
Akivaizdu, kad reikia ir glaudesnio bendradarbiavimo tarp pačių aukštųjų mokyklų. Jos galėtų sutelkusios jėgas imtis bendrų studijų programų ir taip pagerinti mokslo kokybę. Gal reikėtų jungti aukštąsias mokyklas. Tai supranta jų atstovai. Tik jungimosi procesas turi būti aiškus, skaidrus ir gerai valdomas.
– Tačiau jau gerą dešimtmetį kalbama, kaip aukštosios mokyklos jungsis, o realiai susijungė gal vos dvi.
– Reikia valios ir valdžiai, ir pačioms aukštosioms mokykloms.
MOSTA stebi procesus, mato problemas. Jei nebus ryžto jungtis, visiems bus padalyta po trupinėlį, bet geresnės studijų kokybės nesulauksime.
Žinoma, nevertėtų menkinti Lietuvos aukštojo mokslo lygio. Yra tarptautinio lygio studijų programų, puikiai dirbančių mokslininkų grupių, pasaulinio lygio tyrėjų, padalinių. Reikėtų visaip skatinti būtent šias mokslo jėgas.
– Gal valstybė tiesiog turėtų atsisakyti finansuoti studijų programas, kurios neatitinka šiuolaikinio mokslo reikalavimų?
– Aukštosioms mokykloms yra garantuota autonomija. Nebūtų teisinga, jei Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) konkrečiai nurodinėtų, kurias studijų programas reikia jungti ir ką iš viso naikinti.
Žinoma, valstybės rankose finansavimas, jos pareiga garantuoti studijų kokybę.
Finansai ir yra instrumentas, kuris gali motyvuoti aukštąsias mokyklas ryžtingiau spręsti problemas. O kokybės stebėsena turi laiku nurodyti atsivėrusias studijų spragas ir neleisti joms plėstis.
Ateina laikas, kai valstybei reikia permąstyti, kaip geriau naudotis šiais instrumentais. Tuomet būtų įmanomas ir efektyvesnis dialogas su aukštosiomis mokyklomis dėl jungimosi, jų tinklo optimizavimo.
– Nurodėte ir kitą aukštojo mokslo problemą – studijuoti priimami labai prastais pažymiais vidurines mokyklas baigę jaunuoliai, nes dabar rekomenduojamą minimalų konkursinį balą įsivedusios net ne visos aukštosios mokyklos, o ir jo kartelė daugeliu atvejų itin žema.
Ar nebūtų laikas privaloma tvarka įvesti minimalaus konkursinio balo?
– ŠMM paragino aukštąsias mokyklas įsivesti konkursinį balą ir visos, išskyrus Mykolo Romerio universitetą, tai jau padarė. Vienos jų pasirinko palyginti žemą kartelę, kitos nusistatė aukštesnį rodiklį.
Vis dėlto mūsų analizė parodė, kad minimalus konkursinis balas neturėjo poveikio. Mat aukštosios mokyklos pagal pačių nusistatytus kriterijus galėjo pridėti balus į valstybės finansuojamas studijų vietas, taip siekdamos pritraukti kuo daugiau studentų.
Todėl problema išliko – drauge mokosi ir labai gerais pažymiais gimnaziją baigę studentai, ir šiaip ne taip brandos atestatą gavę asmenys. Pastarieji paprastai patys moka už mokslus, tai papildo aukštųjų mokyklų biudžetą, bet kenkia bendrai studijų kokybei. Šią problemą valstybė turėtų spręsti pirmiausia.
– Ar ne nusivylimas studijų kokybe ir lemia, kad aukštųjų mokyklų absolventai, neradę darbo, ima mokytis profesinėse mokyklose?
– Tokių atvejų nėra labai daug. Be to, savaime tai nėra blogai, nes įsigali požiūris, kad reikia mokytis visą gyvenimą. Pajutus profesinių žinių ar įgūdžių stygių nebūtina grįžti į mokslus aukštesniu lygiu – galima pasimokyti ir konkrečios profesijos. Tai būdinga ne tik Lietuvai.
Bet mūsų šalyje dar kone visas jaunimas nori įgyti aukštojo mokslo diplomą, o kai yra didelė paklausa, atsiranda ir nekokybiška pasiūla.
