Dar 1993 metais priimtos JTO ST rezoliucijos Nr. 822, 853, 874 ir 884 kalba apie pamirštą, įšaldytą konfliktą, kuris šiandien daug kam tolimas ir neaktualus, todėl neišlipa į žiniasklaidos pagrindinius topus.
Kalnų Karabachas – tai dar vienas Kremliaus „šedevras“, sugalvotas caro laikais ir sovietų metais (1923 liepos mėnesį, kai buvo sukurta ši autonominė sritis), o įgyvendintas byrant sovietų imperijai. Šiandien Azerbaidžano Respublika pagrįstai kelia klausimus Vakarams dėl nevienodų standartų.
Jei dėl Krymo atplėšimo Rusijai taikomos sankcijos ir reiškiamas pasipiktinimas, tai Armėnijos užgrobtų teritorijų atveju – tyla. Metų metais vyksta nebent formalūs vadinamosios Minsko grupės susirinkimai, kuriuose svarbiausia dalis, turbūt, yra bendros prabangios šešių šalių „derybininkų“ vakarienės. Renkasi jie ir šiomis dienomis Baku, tačiau kalbinti Karabacho pabėgėliai jau priprato nieko iš tų renginių nesitikėti.
Nuo ko viskas prasidėjo ir kas vyksta? Ogi štai kas. Rusija panašiomis dingstimis ir panašiais metodais laiko pagrobusi kelių šalių teritorijas. Tik ne visiems šiems „įšaldytiems“ konfliktas skiriamas vienodas dėmesys.
Byrant Sovietų sąjungai, vienas iš Kremliaus keršto būdų nepriklausomybės siekiančioms kolonijoms buvo fiktyvių separatizmų kūrimas ir tai, kas dabar, lyg „didžiulė naujovė“, vadinama hibridiniais karais. Taktika paprasta – kurstyti nepriklausomybės siekiančiose teritorijose etnines grupes siekti autonomijos ar net nepriklausomybės, garsiai trimituoti apie jų teises, kurstyti tautas viena prieš kitą.
Jei įmanoma – įžiebti riaušes, paskui aprūpinti vieną ar net abi šalis ginklais ir net tariamais savanoriais iš savo reguliariųjų pajėgų. Paskui, susirūpinusiu veidu ateiti ir įsiprašyti „taikdariais“. Taip galima laikyti minėtas šalis priklausomomis, kurti ten nestabilumo klimatą ir juo naudotis. Tokį scenarijų priimdavusius Vakarai tuomet dar galima buvo teisinti iš sovietų išsivadavusių tautų padėties ir siekių nesupratimu – juk ir mums 1990 metais siūlyta netrukdyti Michailui Gorbačiovui.
Vienais atvejais Kremliui pasisekė pasiekti daugiau, kitais mažiau. Baltijos šalyse – ačiū Dievui, nepavyko, nors bandyta. Gi kitos šalys tapo tokio Vakarų naivumo, kartais net nelabai nuoširdaus, aukomis.
Moldovos Transnistriją ir jos marionetinį režimą, įsteigtą sukursčius bei apginklavus rusų ir net gagaūzų tautines mažumas, ir šiandien saugo Kremliaus „taikdariai“.
Iš Gruzijos panašiu būdu atimtos Abchazija ir Pietų Osetija irgi buvo analogiškai „tvarkomos“: pradžioje inscenizuoti „sukilimai“, paskui mistiniai „savanoriai“ su rusiškais tankais, paskui rusiški „taikdariai“. Kol 2008 metais Maskvai pavyko išprovokuoti Tbilisio mėginimą jėga atsiimti P. Osetiją. Tai baigėsi jau ne taikdariško, o atvirai okupacinio kontingento įvedimu ir karu, kuris Rusijai vėl nieko nekainavo tarptautine prasme. Jokių realių sankcijų, jokių didelių diplomatinių demaršų.
Vakarų lyderiai, įskaitant dabar garsiai apie Rusijos terorizmą putojančią prezidentę Dalią Grybauskaitę, nutarė, kad Gruzijos vadovas Michailas Saakašvilis „pats užsirovė“. Tada JAV skelbė vykdanti su Rusija santykių „perkrovimą“, mūsų lyderė tam entuziastingai pritarė ir dar paaiškino, kad skurdžios posovietinės šalys mūsų nedomina – mes draugausim su išsivysčiusiais skandinavais.
Šiandien Vakarai kažkiek „atsibudo“, nes Ukrainos atvejo nutylėti nebeleido nei savigarbos likučiai, nei siautėjimo įžūlumas, nei patys konflikto mastai. Užgrobus svetimą teritoriją, inicijuojamas „referendumas“ (panašiai, kaip „Liaudies Seimo rinkimai 1940 metų Lietuvoje), paskelbiama aneksija ir spjaunama į visus tarptautinės teisės politikos susitarimus dėl sienų stabilumo.
Be to dar grasinama paversti Ameriką radioaktyviais pelenais, žvanginama ginklais taip, kaip to Maskva nedarė net Šaltojo karo metu. Militaristinė isterija Rusijoje: žaidynės su „tankų biatlonu“, orų mergaitė nacionaliniame kanale pasakojanti ar orai palankūs bombarduoti Siriją – ne šiaip sau simptomai. Tą, nors ir pro sukąstus dantis, pripažįsta net ir didelė dalis tų politikų, kurie juokėsi iš „rusofobijos“. Bet grįžkime į Kaukazą.
Kalnų Karabachas buvo pirmas toks Kremliaus laimėjimas posovietinėje erdvėje. Tiesa, užprogramuotas jis ankstesnių istorinių nesutarimų ir sovietų etninės-teritorinės politikos, tačiau nesigilinkime. Taigi, 1988 metų vasario 20 dieną Kalnų Karabacho Nacionalinė taryba deklaravo siekį prisijungti prie Armėnijos. Kremlius tuo metu kontroliavo informacijos sklaidą savo kontroliuotose valdose ir sumaniai manipuliavo visuomenės nuomone.
Jei kas pamena, „sąjunginės žinios“ (programa „Vremia“) mėgdavo pateikti tikrovę „pataisančius“ reportažus. Antai, Lietuvoje vyksta „Jedinstvos“ (tokių prosovietinių ekstremistų) mitingas, jame sumušamas lietuvis, atėjęs su jiems nepatinkančiu plakatu, o vakare per rusiškas „žinias“ rodo tą patį vaizdą, bet pasakoja, kad lietuvių nacionalistai sumušė taikų rusą.
Analogiškai elgtasi ir pranešant apie Kaukazą – jei armėnai padegs kokį azerų kaimą, bus parodyta viskas atvirkščiai. Kas ten susigaudo apie tas Kaukazo geografijas tolimose plačios SSRS teritorijose? Interneto nebuvo, per kokį Amerikos balsą įdomiau gaudyti artimesnes naujienas. Tad vaizdas išliko iš esmės toks, kokį pateikė Kremliaus ruporai – karštakošiai kaukaziečiai esą nežinia dėl ko pjauna vieni kitus. Tas supratimas ir šiandien labai gajus, o tai irgi yra Maskvos propagandos sėkmė.
Nėra didelės prasmės aiškintis – kas pirmas pradėjo ką mušti. Nuo to laiko iki šių dienų inventorizavus smurtą, abiejų pusių kariūnams tarptautinio tribunolo tyrėjai turėtų įdomių klausimų apie karo nusikaltimus. Kur kas svarbiau suvokti tai, kad situacijai kaistant ji buvo dar ir pakaitinama.
Sakote, Ukrainoje, konkrečiai jos rytuose, šiandien veikia rusiškas „vojentorgas“ iš kurio į konfliktų zoną masiškai patenka rusiška ginkluotė? Žinoma, tuo abejoti būtų keista, nes tankai, haubicos ir „GRAD“ sistemos ant medžių neauga. Tuos geležis aptarnauti mokantys specialistai neruošiami ir šachtininkų bei traktorininkų amatų mokyklose.
Karabache buvo lygiai tas pats. Ginklai abejose pusėse buvo rusiški. Pagal legendas, tai sovietų armijos daliniams vadovavę armėnai arba azerbaidžaniečiai organizavo tuos tiekimus ir net pasitelkdavo dalinius vienos iš pusių interesams. Tikriausiai be Kremliaus žinios? Galima, žinoma, ir tuo patikėti, juk yra dar vis tikinčių, kad komunizmas būtų pastatytas, jei ne Amerikos agentai, o ant stogo gyvena Karlsonas. Bet kur kas logiškiau yra manyti, kad organizuojama visa ši „betvarkė“ buvo centralizuotai.
Kur kas aršesnis smurto proveržis regione prasidėjo Armėnijai ir Azerbaidžanui paskelbus nepriklausomybę nuo SSRS. Į tikrą karą jis išaugo 1992-1993 metais ir nuo tada Azerbaidžanas yra netekęs 20 proc. savo teritorijos (ne tik Karabacho, bet ir aplinkinių rajonų), iš visos Armėnijos (ne tik Karabacho) išvaryti azerbaidžaniečiai.
Čia toks lyrinis nukrypimas, bet jų anuomet priplūdo į Azerbaidžaną ne mažiau, nei dabar sirų ir afrikiečių beldžiasi į Europą. Žinoma, pastarųjų gal bus ir dar daugiau, tačiau Azerbaidžanas su savo anų laikų 8 milijonais gyventojų, turėjo tvarkytis su šia mase be didesnės tarptautinės paramos ir solidarumo kvotų. Aišku, čia nebuvo kultūrinių arba rasinių problemų, tačiau daug didesnės ir daugiau resursų turinčios Europos Sąjungos virkavimai azerams šiandien kelia pašaipą.
Taigi, dabar azerų diplomatija ir visuomenininkai rodo pirštu į Vakarų sankcijas Rusijai dėl Krymo ir Donbaso bei klausia – kur analogiški veiksmai dėl iš jų atimtų teritorijų? Politikai ir diplomatai apie Rusijos vaidmenį kalba atsargiai, o žmonės sako suprantą, kad ir Vakarai supranta, jog pagrindinis Karabacho okupacijos architektas yra Maskva. Pastaroji savo kišenėje laiko problemos raktą – pakaktų jai pasakyti Jerevanui, kad ji už „Didžiosios Armėnijos“ projektą nekariaus – rezoliucijos būtų įvykdytos gana greit.
Žinoma, kam Maskvai taip sakyti, jei to aiškiai nereikalauja nei JAV, nei Europos didžiosios valstybės? Jai visai palanku ir jau net įprasta, kad Vakarai priima įvykusių faktų politiką. Jai visai miela būti Armėnijos sąjungininke ir globėja, turėti ten tris karines bazes, iš kurių, reikalui esant, bombarduojama kad ir ta pati Gruzija.
Teritorinių problemų, neišspręstų ginkluotų konfliktų turintys Rusijos kaimynai net jei ir pareikštų norą nusikratyti „artimojo užsienio“ arba „privilegijuotos interesų zonos“ statuso – į jokius NATO ar panašius aljansus vargu ar pateks. Visų atplėštų teritorijų: Karabacho, Transnistrijos, Abchazijos, P. Osetijos, Krymo ekonominė plėtra dažniausiai neįmanoma ir dėl politinių, ir dėl objektyvių priežasčių. Tačiau tų šalių žmonės, kurių „laisvą apsisprendimą“ Kremlius atseit gina, niekada jam ir nerūpėjo.
Šiandien teritoriškai apiplėštų šalių sąrašą papildė Ukraina, kurios rytinių teritorijų rusakalbio proletariato dalis irgi buvo laikoma Kremliaus koziriu – kas buvo vieša paslaptis. O Karabachą primenu todėl, kad jis buvo pats pirmasis šioje virtinėje ir geras pavyzdys, kur nuveda dvigubi standartai ir pataikavimas tiesioginiam ar netiesioginiam agresoriui.
Azerbaidžanas dvigubos moralės ir veidmainystės klausimą dėsningai kelia Vakarams, nes į Maskvą tokiais argumentais apeliuoti buvo beprasmiška visada, o tiesiogiai konfliktuoti su ja Baku negali. Vakarų negebėjimas principingai reikalauti net to, kas JTO ST rezoliucijose, niekam nebalsavus prieš, kelis kartus pakartota – žlugdo jų autoritetą.
Vakarų tikros ir suvaidintos iliuzijos, kad nuolaidumas ir geranoriškumas santykiuose su Maskva bus priimtas kaip nors kitaip, negu silpnumas, jau irgi iliustruotas. Kai 2006 metų metų NATO viršūnių susitikime, pamiršus istorines pamokas, buvo atsisakyta pradėti derybas dėl narystės su Ukraina ir Gruzija – šiandieninė šių šalių padėtis buvo užprogramuota. Belieka sulaukti ar ir Ukrainoje kartais Rusijai, kuri yra tiesioginė konflikto dalyvė, bus maloningai pasiūlytas „taikdario“ vaidmuo?
Jei taip, tai galima ruoštis tolesniems fejerverkams. Šiandien jau pranešama apie mėginimus iš naujo įkaitinti situaciją Balkanuose. Bosnijos ir Hercegovinos serbiškosios dalies nacionalistai jau kurį laiką torpeduoja Deitono taikos susitarimu, užbaigusiu 1992-1995 metais trukusį karą, įtvirtintą sudėtingą, bet visgi veikiančią valstybės valdymo sistemą.
Jau rengiamasi referendumui šiuo klausimu ir Rusijos ambasadorius Bosnijoje Piotras Ivantsovas, kur buvęs, kur nebuvęs, karštai skatina tokius Serbų Respublikos, vadovaujamos ekstremisto Milorado Dodiko, planus.
Vakarai kol kar ir vėl ramiai lipa ant to paties grėblio – reiškia susirūpinimą. Rūpintis iš tikrųjų reikia, nes taip Kremlius plečia savo kiaulysčių Vakarams sąrašą net be didelių investicijų. Tad vieno Karabacho pabėgėlio man užduotas klausimas – kas gi, vis dėlto, yra kieno draugas ten Vakaruose? – visai ne retorinis.
