Čia nebėra geležinkelio (net bėgius išardė) ir darbo. Arba, kitaip tariant, taip istoriškai susiklostė, kad gyventojų miestelyje gyvena kur kas daugiau, nei yra darbo vietų. Vienu metu nedarbas siekė apie 30 proc. ir buvo bene didžiausias Lietuvoje, dabar oficialus skaičius – apie 20 proc. Tačiau iš tiesų jis gali būti ir didesnis, nes daugelis bedarbių nebesiregistruoja. Kam? Oficiali pašalpa – apie 60 eurų per mėnesį, tačiau už ją tenka atidirbti viešuosius darbus.
Įvažiuojant į miestelį pirmiausia pasitinka apleistas daugiabutis užmūrytais pirmųjų aukštų langais. Ant namo sienos dažais užrašytas gatvės pavadinimas: Dumblo. Taip, atrodo, gandai, girdėti apie šį Dievo apleistą Lietuvos kampelį, pasitvirtino – vaizdas iš tiesų zombiškas.
Tačiau keli šalimais stovintys daugiabučiai atrodo tvarkingi – jaučiuosi lyg Pašilaičiuose ar Šeškinėje – kiemuose vakarietiški automobiliai, aplink kuriuos tūpčioja padoriai atrodantys pensininkai, šluotomis mojuoja net keli šlavėjai.
Toliau dar gražiau – patenku į vaizdingą senais mediniais namais apstatytą gatvelę – čia senasis arba tikrasis Didžiasalis. Kartu su plytų fabriku atsiradusią miestelio dalį senieji gyventojai iki šiol vadina tiesiog Gamykla. Prie vieno iš senojo Didžiasalio namų stūkso koplytėlė ir keistas statinys, kurio sienoje iš stiklo blokelių išdėlioti Gedimino stulpai.
Tai – vietinio senolio dievadirbio namai.
Miestelio centre ką tik renovuota mokykla ir dar šviežiau atrodanti ambulatorija. Tiesa, už jų patenku į savotišką lūšnynų kvartalą – keistas darinys – nameliai pastatyti iš pačių netikėčiausių medžiagų. Čia idėjų pasisemtų ne vienas architektas.
Pasivaikščiojęs suprantu, kad žmonės šiuose statiniuose negyvena – tai daugiabučių gyventojų tvartukai ir sandėliukai – aptvarėliuose vaikštinėja vištos ir žąsys, mekena ir viena kita ožkelė. Vieta vietinių vadinama Šanchajumi – bet tai dar ne Tokijas.
Kitapus Didžiasalį kertančio kelio – teritorija, kur plyti miestelėnų daržai bei šiltnamiai. Įdomi kaimietiško ir miestietiško gyvenimo būdų sintezė – nors ir gyveni daugiabutyje, gali turėti savo daržovių ir kiaušinių.
O Didžiasalio istorija paprasta ir netgi banali. Sovietiniais laikais čia veikė didžiulė plytų gamykla. Kaip ir daugelis tų laikų pramonės monstrų, ji buvo įkurdinta ramiame pasienio miestelyje ir gamybos pajėgumais viršijo rajono poreikius. 1995 m. metais gamykla bankrutavo. Daugelis įrenginių buvo parduoti į metalo laužą, o pastatai palikti likimo valiai.
Toliau gamyklą ardė vėjai, lietūs ir metalo grobstytojai. Čia prie pašalpos prisidurdavo daugelis iš Vilniaus atkeldintų varguolių, o kai kurie iš gamyklos griuvėsių visai neblogai pelnėsi – armatūros strypams iš betono išgauti buvo pasitelkta ir sunkioji technika.
Dabar teritorija, kurioje kadaise stovėjo didžiulė plytinė, primena Akropolio griuvėsius ar subombarduotą Tokiją po Antrojo pasaulinio karo.
Plytų ir betono nuolaužų krūvos, išardytų automobilių padangos ir plastikinės dalys, daugybė stiklo duženų ir vietinių gyventojų suvežtų šiukšlių. Šioje iš tiesų pavojingoje zonoje, kur apstu atvirų šulinių ir pavojingai styrančių armatūros strypų, keista sutikti žaidžiančius vaikus. Šie „griuvėsių generolai“ žaidžia keistą parkūro ir karo mišinį.
– Antrasis pasaulinis karas buvo pats baisiausias, – tarsteli vienas.
– Bet greitai bus trečiasis pasaulinis. 2016 m. spalio 30 dieną, – pranašauja kitas ir priduria: – Putinas prieš Grybauskaitę.
– Prapisim, – liūdnai sako trečias gal kokių dvylikos metų vaikis.
– Gal ne, – naiviai tikisi ketvirtas, – Lietuva dabar tankų nusipirko, be to, mes draugaujam su vokiečiais, o jų tankai patys geriausi.
Tarp plytinės griuvėsių sutinku ir vietinį Vasią – buvęs vilnietis. Pasak jo, Didžiasalyje darbo galima rasti lentpjūvėje. Bet darbas ten sunkus.
– Lentpjūvėje reikia daug ir sunkiai dirbti, o kad galėtum tokį darbą dirbti, reikia ir gerą maistą valgyti. Jūs tikriausiai žinote, kad Lietuvoje situacija prasta, o pas mus Didžiasalyje ji ypač prasta“, – sklandžiai savo mintis dėsto Vasia.
Pasak jo, per 20 metų didžiasaliečiai prisiklausė įvairiausių pažadų ir jau seniai nieko nebesitiki: naują plytinę pastatyti žadėjo prezidentai Rolandas Paksas ir Valdas Adamkus. Lankėsi Didžiasalyje ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. Sklido gandai apie milijonines investicijas iš ES fondų, investuoti norėjo ir rusai, bet nieko iš to neišėjo. Netoli miestelio slūgso dideli kokybiško molio ir žvyro klodai, tad tikėtina, kad kažkada plytos Didžiasalyje vėl bus kepamos. O kol kas ir griuvėsiai kai kam dar gali būti naudingi. Spalio pradžioje čia buvo filmuojama Lietuvoje kuriamo olandų-japonų televizijos filmo scena.
Didžiasalio plytų fabriko griuvėsiai vienai dienai buvo paversti Tokijo po II pasaulinio karo griuvėsiais. Filmo kūrėjai išvažiavo – dekoracijos liko. Miestelis toliau gyvena įprastu ritmu – žmonės laukia naujo fabriko, o „griuvėsių generolai“ III pasaulinio karo, kuris, net jeigu ir bus, Didžiasalio tikriausiai nepalies, nes nėra prasmės griauti griuvėsių.
